Tamsiais vakarais, kai dangus, rodos, prislėgęs žemę, medžius, trobas, o iš gauruotų debesų dar lyja šaltas lietus ar drebia šlapdriba, į lauką net nosies nesinori kišti. O dar tas vėjas draskosi kaip pasiutęs… Tokiu metu iki depresijos – vienas žingsnis. Išsigelbėjimas irgi vienas – veikla. Nesvarbu, ar naudinga, ar nelabai, svarbu, kad tavo santykis su savimi būtų teigiamas.
III Antakalnio kaimo bendruomenės organizuojami renginiai tuo tamsiuoju metu neleido nuobodžiauti, priešingai, taip įtraukė, taip užėmė ir protą, ir širdį, kad laikas bėgo nepastebimai.
Seniai norėjome išbandyti piešimą ant vandens. Buvome apie jį girdėję, bet neįsivaizdavome, kaip tai daroma. O kai pas mus atvyko VYTA, kurios vardas reiškia „Veidas Yra Tavo Atspindys“ atstovė, neįgyvendintos svajonės tapo tikrove. Įsitikinome, kad piešiant ant vandens susijungia trys sielos gydytojai: vanduo, spalvos ir judesys. Spalvoti kūriniai ant vandens gimsta tarsi savaime, niekas nebijo suklysti. Vadovė mums aiškino: ,,Leiskite rankai judėti laisvai, negalvokite apie rezultatą, atsipalaiduokite“. Iš tiesų, tapybos procese atlikus vieną ar kitą judesį ranka – vaizdas keičiasi lyg kaleidoskope. Rezultatas yra garantuotas!
Visi, ir suaugusieji, ir vaikai, buvome sužavėti. Tik gaila, kad šios veiklos negalima tęsti namuose. Užtat išbandyti save ir naują veiklą tikrai verta!
Kitas mūsų užsiėmimas – dekupažas. Tai kantrybės ir kruopštumo menas, kurio paslaptimis su mumis dalinasi pati bendruomenės pirmininkė Erika. Du – tris kartus per savaitę III Antakalnio kultūros namuose vakarais dega šviesa. Prie savo darbelių palinkusios „mokinės“ stengiasi perprasti dar vieno meno subtilybes. Kai jau pasirinkai daiktą, kurį norėsi pagražinti, papuošti paveikslėliais, susigalvok idėją, koks motyvas labiausiai tiktų, tuomet ieškok servetėlių su kuo įdomesniais piešiniais, juos stropiai išsikirpk, atskirk tik vieną servetėlės sluoksnį (pasirodo, jų yra keli) ir, padengusi savo daiktą norimos spalvos dažais, mėgink klijuoti. Ne bet kaip, o labai atsargiai, kad neliktų pūslelių, susiglamžymo. Lauk, kol išdžius, tada denk laku, vėl džiovink, vėl lakuok… Čia kaip toj pasakoj apie duoną, kai nekantruolis vilkas vis klausia valstietį: ,,Tai dabar jau galima valgyti?“ Taip ir mes norėjome skubėti ir labai greitai pamatyti rezultatą. Deja… Netyčia palietei pirštu dar nenudžiūvusią vietą – jau ir nusilupo dažai. Akivaizdus brokas. Dabar juokiamės, palyginusios savo pirmuosius ir paskutinius darbelius. Oi, kaip jie skiriasi!
Džiaugiamės, kad ši veikla mums buvo naudinga: daugelį darbelių galėsime padovanoti artimiems žmonėms Kalėdų proga. O iki švenčių mūsų darbais tegul pasidžiaugia kiti antakalniečiai, apsilankę kaimo bibliotekoje, kur vyks dekupažo paroda.
Kai praėjusią savaitę mūsų bendruomenės pirmininkė sukvietė visus norinčius į Advento vakaronę, kai kas suabejojo, ar pavyks. Pavyko! Dalyvių gausa negalime pasigirti, bet užtat tie, kurie atėjo, tikrai nenusivylė. Ant balta staltiese uždengto stalo jaukiai sutūpė vakaronės dalyvių atsinešti Advento ir Kūčių patiekalai: įvairiai paruošta silkė, daržovių mišrainės, avinžirnių troškinys, virtinukai su grybais, lašišų kotletukai, mielinės tešlos pyragėliai su įvairiais įdarais, net tortas su lašiša ir ikrais. Skanavome, gyrėme viena kitą už išradingumą, dalinomės patikusių valgių receptais. Jais pasinaudosime jau greitai, gamindamos šventinius patiekalus savo šeimoms.
Mąstau apie tai, kad prasimanyti veiklos, patirti bendravimo džiaugsmą galima ne tik mieste, bet ir kaime. Svarbu, kad atsirastų bendraminčių būrelis ir tas vedlys, kuris veda pažinimo takais. Mes laimingi, nes mūsų Erika – nuolat ieškanti, darbšti, iniciatyvi. Tik norėtųsi, kad bendraminčių būrelis būtų gausesnis. Dėkojame bendruomenės pirmininkei ir tikime, kad ir atšuoliuojančiais Arklio metais atrasime daug naujo ir įdomaus.
Gailutė Vėbrienė
