Po savaitės darbų, birželio 13-tą, penktadienį, vakarėjant, į Šventupės kultūros namus, gausiai rinkosi žiūrovai. Į Gedulo ir Vilties dienos minėjimą, „Kad ne auksinės vasaros”.
Pirmiausiai lankytojai apžvelgė knygų parodą, „Kas vagonais rudais išlingavo”, surengtą bibliotekininkės Genės Vaitkūnienės.
Tą vakarą pas mus svečiavosi su tremtinių programa ir Vidiškių kultūros namų saviveiklininkai. Šventinę programą pradėjo šeimininkai. Salėje užgesus šviesai, prie aukuro užsižiebė žvakutės. Šį kartą Kazimiero Šermukšnio vadovaujamas romansinio dainavimo kolektyvas „Šventerečius” įsikūnijo į tremtinių vaidmenis. Tema labai rimta ir skaudi. Teko nemažai padirbėti, kad nenuviltume žiūrovų. Prie šio renginio labai daug prisidėjo Daiva Šermukšnienė. Pilnutėlė salė žiūrovų rimtais veidais, su susidomėjimu žiūrėjo vaidybos, klausėsi dainų apie tremtį ir eilių.
Pavaizdavome mokytoją, valstietę, gimnazistę, moterį su kūdikiu ant rankų ir kitus personažus.
Iš sodybos ištremiama šeima, vienmarškiniai ir basi vaikai, atrodė taip tikra ir kraupu. Prie aukuro sūnus skaito mamai laiškus, tik jie jos nepasiekia. Mama sūnui rašo laišką ir pusbalsiai komentuoja, bet šį laišką skaito tik šiaurūs vėjai. Mylimoji nekantriai laukia savo mylimojo, nevilties apimta baltam popieriaus lape aprauda savo meilę.
„Pasakyk, ar manęs ilgiesi? Kartais, nors retai? Vėl žydės laukai gegužio ir saulė mums švies. Tyli – šalta ir baugu, šviečia tavo veidas baltas, skraistėj sutemų”.
Tą vakarą salėje buvo ir tremtinių Genė Ališauskienė, Vanda Urbonavičienė. Verkė ne tik moterys, bet ir stiprioji lytis nubraukė ne vieną ašarą, kai angelišku balsu uždainavo Daiva Šermukšnienė.
Vidiškių saviveiklininkai pratesė mintį, pasakojo apie žmones ištremtus iš Vidiškių apylinkės, kad jų tarpe buvo kunigas ir mokytojas. Šoko ir dainavo.
Laiko atgal nesugrąžint ir mirusių neprikelt. Kiek skausmo ir kančių žmonės patyrė, nors daug jų liko Sibiro taigoj, tačiau širdim jie Lietuvoj Tėvynei.
Šventupės bendruomenės tarybos narė Genoefa Povilavičienė
