Ukmergės Švč. Trejybės parapijos klebonas vasario 5 d. Šv. Mišiose meldėsi už visą parapiją, prašant apsaugoti nuo gaisrų ir kitų nelaimių. Buvo šventinama šv. Agotos duona ir vanduo.
Senovėje retame miestelyje ar kaime nebuvo Agotos skulptūrėlės. Šv. Agotos skulptūros būdavo bendros kaimui, stovėdavo jo pakraštyje žiūrėdamos į priešingą pusę nes turėdavo išvilioti iš kaimo ugnį. Dažnai Agota stovėdavo ir sodybų koplytėlėse saugodama šeimininko trobesius nuo ugnies nelaimių. Agotos skulptūrėlės, kaip retos kitos – Rūpintojėlio, Nukryžiuotojo, šv. Jurgio būdavo laikomos ir trobos viduje. Statydavo jas ir bažnyčių šventoriuose prašant globos ir apsaugos nuo gaisro. Agota stovėdavo ir sodybų koplytėlėse saugodama šeimininko trobesius nuo ugnies nelaimių. Agotos skulptūrėlės, kaip retos kitos – Rūpintojėlio, Nukryžiuotojo, šv. Jurgio būdavo laikomos ir trobos viduje. Statydavo jas ir bažnyčių šventoriuose prašant globos ir apsaugos nuo gaisro.
Per bažnytines apeigas būdavo šventinama ne tik duona, bet ir vanduo bei druska. Šie dalykai kilus gaisrui, saugojo nuo ligų, atkerėdavo nužiūrėtus žmones. Nužiūrėtoms karvėms prie ragų pririštas drobinis maišelis su gabalėliu duonos grąžindavo pieną, drobinis skudurėlis, suvilgytas vandeniu, kuriame mirko šventintos duonos gabalėlis, padėdavo gydyti akių ligas, žaizdas, kišenėje įdėtas gabalėlis saugojo nuo gyvačių įkandimo, kai būdavo einama į mišką uogauti ar grybauti. Motinos, išleisdamos sūnus į kariuomenę, į drabužius įsiūdavo duonos gabalėlį, tikėdamos, kad sūnų aplenks kulka. Šiandien dažnas vairuotojas Šv. Agotos duonos vežiojasi savo automobilyje, o turistas įsimeta į kelioninį krepšį, kad nelaimės kelyje aplenktų.
Sugrįžus iš bažnyčios Šv. Agotos duona būdavo užkišama po trobos rąstais palubėje, įkišama į namo pamatus. Tokios duonos gabaliuką padėdavo ant krosnies, kad ugnis iš namų neišeitų ir neišplistų. Kilus perkūnijai, tokią duoną laikydavo suspaudę rankoje, kad perkūną atbaidytų. Jei namuose kildavo gaisras, žmonės apnešdavo Šv. Agotos duoną aplink degantį trobesį ir mesdavo į ugnį, nes tikėta, kad ugnis nurims ir nesunaikins namų.
Kas toji Agota?
Legenda pasakoja, kad Agota, iš graikų kalbos išvertus — geroji, gimė turtingoje ir kilmingoje romėnų šeimoje Sicilijos mieste Katanijoje. Tėvas Rao ir motina Apola turėję nuosavus namus ir dirbamos žemės plotų tiek mieste, tiek apylinkėse. Būdami krikščionys, ir Agotą auklėjo pagal savo religiją. Tais laikais Sicilijoje, kaip ir visoje milžiniškoje Romos imperijoje, krikščionys buvo žiauriai persekiojami. Krikščionys galėjo būti apskųsti valdžiai, po to kviečiami viešai išsižadėti naujojo tikėjimo. Jei sutikdavo grįžti prie pagonybės, gaudavo dokumentą, kuris patvirtindavo jų priklausomybę pagonių religijai. Priešingu atveju, jei atsisakydavo aukoti dievams, būdavo kankinami, o paskui nužudomi.
Nuo mažens augdama grožio ir tyrumo apsupty, sulaukusi penkiolikos Agota pajuto, kad atėjo metas įgyvendinti savo troškimą visiškai priklausyti Kristui. Katanijos vyskupas priėmė jos prašymą ir per vieną oficialią ceremoniją uždėjo jai raudoną galvos gobtuvą, kokį anuomet dėvėdavo Dievui pasišventusios merginos.
Katanijos prokonsulas Kvintijanas, vos išvydęs Agotą, užsigeidė jos. Apkaltino ją valstybinės religijos niekinimu, visiems krikščionims taikytu kaltinimu, ir liepė atgabenti Agotą į Pretorijaus rūmus. Prokonsulą pribloškė mergaitės grožis ir jį užvaldė gaivalinga aistra, tačiau jo mėginimai suvilioti Agotą subliūško dėl tvirto merginos pasipriešinimo.
Tuomet jis nusprendė perauklėti mergaitę ir pavedė ją laisvo elgesio kurtizanei Afrodizijai, kad ši padarytų Agotą labiau prieinamą. Tačiau mėnuo, kupinas įvairiausių amoralių gundymų, vulgarių pasilinksminimų, banketų, praėjo veltui. Merginos tyro gyvenimo pasirinkimas išliko nepalaužiamas.
Kvintijanas įsiuto ir suorganizavo teismo procesą, kuriame Agota dalyvavo apsirengusi kaip vergė, kaip darydavo Dievui pasišventusiosios, nes anot jų, tikrasis kilmingumas — būti Kristaus vergais. Po dar vienos apklausos Agota buvo žiauriai kankinama. Tačiau atrodė, kad patiriamas žvėriškas žiaurumas tik dar labiau stiprino jos ryžtą. Galiausiai buvo liepta plėšyti jos kūną — žnyplėmis buvo nutrauktos jos krūtys. Tačiau naktį pasirodęs Šv. Petras užgydė jos žaizdas.
Praradęs viltį merginą nugalėti, galiausiai prokonsulas liepė sudeginti Agotą ant karštų anglių. 251 m. vasario 5 d. ji buvo sudeginta. Įvyko keistas dalykas — ėmus degti kūnui, nedegė jos dėvėtas veliumas. Kankinės mirtį lydėjo žemės drebėjimas. Dalis Pretorijaus sugriuvo, du žiaurūs Kvintijano patarėjai pakliuvo po griuvėsiais. Kataniečiai išsigando ir pasipriešino merginos egzekucijai. Prokonsulas liepė nuimti Agotą nuo žarijų, tačiau po poros valandų ji mirė.
Lygiai po metų, 252 m. vasario 5 d., stiprus Etnos ugnikalnio išsiveržimas grasino miestui. Daug krikščionių, taip pat ir nemažai pagonių miestiečių bėgo prie jos kapo, paėmė stebuklingą nesudegusį kankinės veliumą ir nunešė prie įkaitusios lavos, kuri liovėsi veržtis.
Nuo tada Agota laikoma Katanijos globėja ir saugotoja nuo ugnikalnių išsiveržimų, gaisrų, žaibų, žemės drebėjimų, stichinių nelaimių. Ji globoja Maltos riterių ordiną, su ugnimi susijusias profesijas (gaisrininkus, kaminkrėčius, krosnininkus), taip pat medicinos seseris ir sergančiuosius krūtinės ligomis, aukles, žindyves, varpų liejikus, juvelyrus.
Ši mergina kankinė nebuvo užmiršta. Pagarba jai virto krikščionišku kultu. VI amžiuje popiežiaus Simacho rūpesčiu Romoje iškilo jos vardo bažnyčia. Labiausiai Agota mėgstama ir gerbiama savo gimtinėje Katanijoje.
https://www.lkc.lt/filmu-registro-irasas/sv-agota-2637
Ukmergės Švč. Trejybės parapijos informacija
