Nei iš ryto nulinojęs lietus, nei pakilęs vėjas nesutrukdė III Antakalnio ir aplinkinių kaimų gyventojams susirinkti į žiemos palydėtuvių šventę – Užgavėnes.
O ir kaip namuose pasiliksi, kai žinai, kad tiems, kurie Užgavėnių nešvenčia, bus metai prasti: ar gyvulys parkris, ar javai prasti užaugs, ar namiškiai susirgs. Taigi visi susirinko išvaryti žiemos demonus, pažadinti sukaustytą žemę, suteikti jai derlingumo galią. Trūko tik svarbiausio žiemos simbolio – Morės.
O juk dar rytą mergaitės gražino Morę, rausvino lūpas ir skruostus. Kaip visada pastabiausi ir greičiausi buvo vaikai. Jie netruko pastebėti pasislėpusią Morę už storo medžio kamieno. Berniukai su džiaugsmu ją atnešė ir pastatė pievos vidury. Prasidėjo dainos ir rateliai, juokas ir žaidimai. Žiūrovų nebuvo, nes visi stojo į bendrą ratą ir žaidė Užgavėnių žaidimus. Užgavėnės, be Kanapinio ir Lašininio kovos – ne Užgavėnės. Daug džiaugsmo ir gerų emocijų vaikams suteikė lenktynės su maišais, virvės traukimas, mūšis ant kaladžių. Kaip ir priklauso, Lašininis buvo nugalėtas. Visi vieningai nutarė Lašininį kartu su žiema iš kiemo išvyti, Morę su visais žiemos demonais sudeginti ir paskelbti pavasario bei Kanapinio karaliavimo pradžią. Aplinkui pasklidę malonūs kvapai, kvietė paragauti gardžios šiupininės, paskanintos spirgučiais. Visi valgė ir dar prašė. Neveltui sakoma, kad jei per Užgavėnes gerai pavalgysi, per visus metus būsi sotus, riebus ir stiprus.
„Šilo“ pagrindinės mokyklos Antakalnio pradinio ugdymo skyriaus mokytoja Vilma Šlubelienė
