Profesorius, Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaras, Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministras, akademikas, Herderio premijos (1994 m.), Kazimiero Būgos premijos (1995 m.), Nacionalinės pažangos premijos (2007 m.) ir Lietuvos mokslo premijos (1995 m.) laureatas, 1995 m. apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino Komandoro kryžiumi. Tai garbaus mūsų kraštiečio Zigmo Zinkevičiaus apdovanojimai. Nuo šių metų jis ir Ukmergės rajono garbės pilietis. Su akademiku kalbamės apie jo vaikystę, mokslo metus, šiandienos darbus.
Z. Zinkevičius save vadina prieškarinės Lietuvos ir karo metų vaiku. Lankyti pradinę mokyklą pradėjo Nuotekuose, paskui Antakalnyje, o baigė Ukmergėje, Smėlių rajone. Ukmergėje baigė ir gimnaziją, kuri dabar vadinama Prezidento Antano Smetonos vardu.
Prisimindamas tuometines Kalėdas akademikas sako, kad tai buvo labai laukiama šventė, kai į namus susirinkdavo visa šeima. Besimokant gimnazijos pirmosiose klasėse tekdavo eiti iš Ukmergės į namus netoli Nuotekų. Prieš šventes, dažniausiai sutemus, keletą kilometrų tekdavo eiti užšalusia Šventąja. Tuomet Šventąją buvo užtvenkusi Deveikio užtvanka. Upėje beveik netekantis vanduo greitai užšaldavo. Z. Zinkevičius prisimena, kai vieną kartą einant upe, dešinėje pusėje miške pradėjo staugti vienas vilkas, kitas – kairėje. Nors jaunuolis turėjo dėžutę degtukų, vis tik buvo nejauku.
Kiti, jau linksmesni prisiminimai, iš vaikystės apie Prezidentą Antaną Smetoną. Z. Zinkevičius pasakoja, kad dar būdamas mažas vaikas svečiavosi pas senelį. Kartu su kitais vaikais nuėję tvenkti upokšnio pamatė, kaip per rūką ateina basas, pasiraitojęs kelnes, kaip vaikams tuo metu atrodė – senis. Jis vaikams padėjo, paskui nuėjo. Tik įpusėjus dienai vaikai sužinojo, kad su jais žaidė pats Prezidentas.
Kaime, kuriame augo Z. Zinkevičius, gyveno Adomėlis, Rusijos imperijos laikais sužeistas rusų-japonų kare. Kartą per Antanines, tada tai buvo didelė šventė, Adomėlis eidamas per kaimą dainavo: „Šventas Antanas – mergų patronas“. Šaulių būrio vadas Adomėlį už tai išbarė. Tada Adomėlis apsiavė naujesnėm vyžom ir nuėjęs į Užugirį pasiskundė A. Smetonai. Šis, paklausęs dainos ir pasijuokęs, vėliau šaulių būrio vadą pats išbarė.
1945 m. būsimas lituanistas įstojo į Vilniaus Universitetą. Akademikas pasakoja, kad tuomet buvo be galo sunkūs laikai. Karo metu Universitetas buvo apgriautas, auditorijos nešildomos, langai be stiklų, į auditorijas pripustydavo sniego. Buvo pereinamasis laikotarpis – iš prieškarinės į tarybinę sistemą. Tas pačias paskaitas galėjo klausytis ir pirmakursiai, ir antrakursiai, ir trečiakursiai – visi kam reikėjo. Nuo 1946 m. Z. Zinkevičius pradėjo dirbti katedroje laborantu.
Greitai 88-rių metus sutiksiantis mokslininkas dar nesiilsi. Šiuo metu jis gyvena leidybiniais rūpesčiais – ruošiasi išleisti naują knygą „Lietuviai. Praeities didybė ir sunykimas“. Z. Zinkevičius pasakoja, kad šios knygos ėmėsi, nes kiekvienam lietuviui mūsų Lietuvos valstybė atrodo kaip „kažkoks neaiškus fenomenas“. Knygoje nagrinėjamas klausimas – kaip mažytė tauta galėjo sukurti valstybę, kuri Vytauto Didžiojo laikais buvo didžiausia Europoje. Ir išsiaiškinti, kaip atsitiko, kad tokia valstybė sunyko.
Akademikas sako, kad knyga parašyta jau seniai, bet jos išleidimui vis trūksta pinigų. Ne kartą kreipėsi į įvairias valdžios instancijas, tačiau pinigų vis tiek neatsirado. Viltis, kad knyga bus išleista, atsirado, kai ją finansuoti ėmėsi Kalifornijoje esantis Šlapelių fondas.
Mokslininkas patvirtino, kad po kokių 400-500 metų bus tyrinėjama, kodėl lietuvių kalba nyksta šiuo metu. Dabar tai susiję su demografiniais dalykais – mažėjančiu gimstamumu, emigracija, kai vyksta tautos nutautėjimas. Z. Zinkevičiaus teigimu, nieko baisaus jeigu pasiskolinamas angliškas žodis ir jis sulietuvinamas. Bet jeigu yra lietuviškas atitikmuo, tada geriau vartoti lietuvišką.
Šv. Kalėdų proga Zigmas Zinkevičius visiems ukmergiškiams linki būti gerais piliečiais ir gerais lietuviais.
Arvydas Pėšina
