Rudenį veja auga lėčiau, tačiau tai nereiškia, kad jai nebereikia maistinių medžiagų. Priešingai – tinkamai parinktos trąšos padeda augalui sustiprėti, pasiruošti šalčiui ir lengviau atsigauti pavasarį. Tačiau vasarą naudotos trąšos šiam darbui netiks. Rudenį keičiasi tiek vejai reikalingų medžiagų santykis, tiek paties tręšimo tikslas, todėl būtina pasirinkti tinkamas trąšas.
Profesionalaus agronomo ir kraštovaizdžio specialisto Tautvydo Gursko teigimu, palankūs orai leidžia žalia ir prižiūrėta veja džiaugtis iki pat rudens pabaigos. Vis dėlto prieš artėjančią žiemą ją svarbu tinkamai paruošti – ne tik reguliariai pjauti, bet ir aprūpinti šiuo laikotarpiu reikalingomis maistinėmis medžiagomis. Tai padės vejai lengviau peržiemoti ir greičiau atsigauti pavasarį.
„Rudenį tręšimo tikslas yra ne paskatinti veją kuo greičiau augti, o padėti jai sustiprėti prieš šalčius. Todėl šiuo laikotarpiu svarbu ne iki galo išnaudoti vasarines, bet rinktis specialiai rudeniui skirtas trąšas, kurių sudėtis atitinka pasikeitusius augalo poreikius“, – aiškina T. Gurskas.
Mažiau azoto, daugiau kalio ir fosforo
Agronomė, „Edotnuvaseeds.lt“ ekspertė Regina Kanevičienė pabrėžia, kad vejos trąšas reikėtų rinktis atsižvelgiant ne tik į kalendorių, bet ir į oro sąlygas bei augalo būklę. Pasak jos, rugpjūčio pabaigoje ar rugsėjo pradžioje, kol veja dar gana aktyviai auga, vis dar galima naudoti trąšas, kurių sudėtyje yra nedidelis kiekis azoto.
„Tačiau rudeniui įsibėgėjus jo turėtų būti vis mažiau, o vėlyvą rudenį azoto rekomenduojama visiškai atsisakyti. Azotas skatina vejos augimą, todėl pavasarį ir vasarą jis yra viena svarbiausių maistinių medžiagų. Vis dėlto, prieš žiemą intensyvus naujų lapelių augimas jau nėra pageidautinas – jauna žolė tampa jautresnė šalčiui ir ligoms. Rudenį vejai reikia ne kuo sparčiau augti, o sustiprėti ir pasiruošti ramybės laikotarpiui. Todėl verta rinktis tas trąšas, kurių sudėtyje azoto būna gerokai mažiau nei vasarinėse, o kalio ir fosforo – pastebimai daugiau“, – aiškina R. Kanevičienė.
Kiekviena maistinė medžiaga atlieka skirtingą funkciją
Viena svarbiausių rudeninių trąšų sudedamųjų dalių yra kalis. Jis padeda reguliuoti vandens balansą augale, stiprina jo ląstelių sieneles ir didina atsparumą šalčiui, drėgmės svyravimams bei ligoms. Fosforas svarbus šaknų sistemai – padeda jai vystytis ir sustiprėti, todėl veja gali geriau pasisavinti maistines medžiagas ir lengviau peržiemoti.
Dar viena naudinga medžiaga – geležis ir jos junginiai, pavyzdžiui, geležies sulfatas. Pasak T. Gursko, tokios priemonės gali padėti kontroliuojant samanas ir sumažinti grybinių ligų riziką, taip pat prisidėti prie sodresnės vejos spalvos. Vis dėlto jas naudojant būtinas atsargumas.
„Geležies sulfato turinčias trąšas reikia berti tiksliai ant vejos ir nepalikti jų ant trinkelių, bortelių ar kitos kietos kiemo dangos. Ištirpusios granulės gali palikti rudų dėmių, kurias pašalinti labai sunku, todėl po tręšimo nuo šių paviršių trąšų likučius būtina nušluoti“, – įspėja ekspertas.
Renkantis trąšas taip pat verta patikrinti, ar jų sudėtyje yra chloro. R. Kanevičienės teigimu, didžioji dalis vejoms skirtų trąšų jo turi – chloras padeda dezinfekuoti dirvožemį, stabdyti grybų bei kitų infekcijų plitimą ir suteikia vejai papildomos apsaugos. Tačiau tokie produktai netinka vaismedžiams, uogakrūmiams ir kitiems augalams, kurių vaisiai ar uogos vartojami maistui. Jiems reikėtų rinktis bechlores trąšas.
Svarbi ne tik sudėtis, bet ir dirvožemio būklė
Tinkamai parinktos trąšos – tik viena sėkmingo vejos paruošimo žiemai dalis. Ar augalas gebės pasisavinti maistines medžiagas, priklauso ir nuo dirvožemio būklės. Pasak R. Kanevičienės, po vasaros dirva neretai būna suslėgta dėl intensyvaus vaikščiojimo ar naudotos technikos. Tokiu atveju veją naudinga aeruoti – taip oras, vanduo ir maistinės medžiagos lengviau pasiekia jos šaknis. Tai ypač aktualu molingame dirvožemyje augančioms ir intensyviai naudojamoms vejoms.
„Maistinių medžiagų pasisavinimą gali apsunkinti ir pernelyg rūgštus dirvožemis. Rūgštingumą didina rūgštūs krituliai ir intensyvus trąšų naudojimas. Tokiomis sąlygomis net ir reguliariai tręšiama veja gali silpti, o joje vis labiau plisti samanos. Todėl rudenį rūgščias ir samanotas vejas rekomenduojama kalkinti“, – sako agronomė.
Ji taip pat paaiškina, kad dirvą geriausia kalkinti spalį arba lapkritį, prieš lietų, o jei jo nenumatoma – išbėrus kalkes veją reikėtų gausiai palaistyti. Vienam arui rekomenduojama naudoti apie 5 kg granuliuotų kalkių, tačiau, atsižvelgiant į dirvožemio būklę, jų kiekį galima padidinti iki 10 kg. Kalkes svarbu paskleisti tolygiai, rankomis arba specialiu barstytuvu, o tarp kalkinimo ir tręšimo būtina padaryti 2–3 savaičių pertrauką.
„Apskritai, visa rudeninė vejos priežiūra yra skirta jos apsaugai ir pasiruošimui žiemai, todėl iš karto pastebimo pokyčio tikėtis nereikėtų. Nors iš anksto negalime žinoti, kokios sąlygos laukia šaltuoju metų laiku, tinkamai patręšta veja paprastai lengviau peržiemoja. Mūsų stebėjimai ir augintojų patirtis rodo, kad pavasarį ji greičiau atsigauna, būna gyvybingesnė ir anksčiau susigrąžina sodrią žalią spalvą“, – pataria „Edotnuvaseeds.lt“ ekspertė R. Kanevičienė.
