Praeitą savaitę urėdijoje lankėsi Valstybinės miškų tarnybos (VMT) Miško sanitarinės apsaugos skyriaus vyriausiasis specialistas Romualdas Budzila. Jis apžiūrėjo Deltuvos girininkijos Milašiūnų ąžuolyną, kuriame jau dešimt metų vykdomas ąžuolų monitoringas.
Monitoringas – tai kiekybinių ir kokybinių pakitimų stebėjimas tiriant aplinkos būklę.
Sėkliniame Milašiūnų ąžuolyne yra išskirti trys bareliai, kuriuose specialistai kasmet vertina, kiek ir kaip pakitusi ar nepakitusi medžių būklė.
Apžiūrėjęs kiekvieną barelio medį VMT specialistas konstatavo, jog šįmet ąžuolyne didelių pokyčių nėra.
Apžiūrėjo kiekvieną medį
Pirmoji į ąžuolyną nešina dažų balionėliu leidžiasi urėdijos miško želdinimo inžinierė Asta Strazdienė. Stabteldama ties kiekvienu barelyje pažymėtu medžiu ji ryškina vasaros saulės išblukintą jo numerį.
Pirmuoju numeriu pažymėtas ąžuolas. Lygus tiesus, it styga. Baltą jo kamieną laiko apglėbusi eglė, tokia pat sodriai žalia, kaip ąžuolo kepurė.
Nepaisant to, VMT specialistas Romualdas Budzila verčia savo dokumentus – žiūrės, kaip medis buvo įvertintas praėjusį kartą. Pasak jo, ąžuolų būklė nustatoma pagal šešias kategorijas. Pirmoji skiriama visiškai sveikam medžiui, antroji – šiek tiek apsilpusiam, trečioji – stipriai apsilpusiam, ketvirtoji – džiūstančiam, penktoji – šviežiam sausuoliui, šeštoji – senam sausuoliui.
Pirmajame barelyje pirmuoju numeriu pažymėtas medis pernai buvo pirmos kategorijos.
Bet VMT specialistas vis tiek stovi ties juo aukštyn užvertęs galvą. Pirmiausia, sako jis, reikia atkreipti dėmesį į medžio lają – ji, pasak jo, svarbiausia. Reikia žiūrėti, kokio ji vešlumo ir dydžio, ar palyginus su praeitais metais ji nesumažėjo, ar nėra atsiradę sausų šakų, kokia lapų forma, spalva, net dydis.
Ąžuolo lapus gali apgraužti grambuoliai. Šių ąžuolyne, kur aplinkui – dirbami laukai, netrūksta. Nuo grambuolių nėra jokių vaistų. VMT specialistas sakė, matė Lenkijoje nuo jų nupurkštą mišką. Viename kvadratiniame metre gulėjo 2 tūkstančiai vabalų. O medžiai buvo be lapų. Patys lenkai miškininkai pripažino, jog kova su grambuoliais – kaip su vėjo malūnais. Esamos priemonės nuo jų – brangios ir nelabai efektyvios.
Tačiau grambuoliai senam ąžuolui – ne labai pavojingi. Vienais metais nugraužti lapai atsprogs kitais. Kas kita – lapsukiai, miltligė, įvairūs grybai, tarp kurių – ir grybautojų renkami kelmučiai. Bet ir juos galima vadinti miško sanitarais – jie puola tik nusilpusius medžius. Milašiūnų miške, pirmuoju numeriu pažymėto medžio lapai net blizga rudens saulėje. Jokios sausos šakelės.
Nėra abejonės: pirmasis ir toliau liks pirmos kategorijos medžiu.
Miško sanitarinės apsaugos specialistas patyrusiu žvilgsniu dar apžvelgia jį nuo viršūnės iki pat šaknų, apeina jį aplinkui, belsteli ir į kamieną. Kartais būna, sako jis, medis žaliuoja, atrodo, viskas su juo gerai, o po metų, jo jau nėra. Atvažiavęs jis randa jį gulintį.
„Vadinasi, buvo pakenktos medžio šaknys. Bet tik iš vienos pusės. Per kitas jis dar gaudavo maistinių medžiagų, todėl laja ligos neišdavė. Bet vėjas pavertė iš nesveikosios pusės, ir viskas“,- daro išvadą patyręs miško gydytojas. Tokius medžius jis vadina sausašoniais.
Pirmasis – ne sausašonis. Ir antrasis – ne. Nors jis pernai buvo antros kategorijos. Turėjo vieną sausą šaką. Ir šįmet ją tebeturi. Tad koks buvo – antros kategorijos, toks liks ir šįmet. „Pirmos kategorijos medžiai mažai kuo skiriasi nuo antros kategorijos. Dažnai ji mainosi: žiūrėk, vienais metais medis buvo pirmos kategorijos, kitais – antros, o dar po metų – atvirkščiai: palankesnės klimatinės sąlygos, ir medis atsigauna – iš antros kategorijos pereina į pirmos“,- patyrimu dalijosi VMT specialistas.
O štai trečiuoju numeriu pirmajame barelyje pažymėtas ąžuolas, iš tolo matyti, – ne toks, kaip pirmieji du. Ir laja jo ne tokia vešli, ir kamieno žievė – ne tokia lygi. Pabarškina ją Asta – skamba. „Gali būti sausašonis“,- sako VMT specialistas.
Pernai trečiuoju numeriu pažymėtas ąžuolas buvo trečios kategorijos. „Šįmet reikia jam duoti ketvirtą“,- nusprendžia sanitarinės apsaugos specialistas.
Bet tokių medžių Milašiūnų ąžuolyne – nedaug. Trečios ir ketvirtos kategorijos – tik keli. Penktos ir šeštos nėra nė vieno.
„Tokių ąžuolynų, kaip Milašiūnų, šalyje nėra daug“,- džiaugiasi sveikais ąžuolais ir VMT atstovas.
Viso – šeši bareliai
Ąžuolų stebėjimą VMT Miško sanitarinės apsaugos specialistai vykdo ne tik šiame – Milašiūnų ąžuolyne, kuris dar yra ir seklinis, skirtas sėkloms ir jo genofondui išsaugojimui. Dar trys bareliai, kuriuose miško sanitarinės apsaugos specialistai vykdo stebėjimus, yra Šešuolių girininkijos Petrašiūnų miške.
Šiuos VMT Miško sanitarinės apsaugos specialistas buvo apžiūrėjęs kiek anksčiau. Tačiau ir Petrašiūnų, kaip ir Milašiūnų miške, didelių pokyčių jis nepastebėjo.
„Kol kas ąžuolynų būklė Ukmergės miškų urėdijoje, kaip ir visoje šalyje yra stabili“,- konstatavo VMT Miško sanitarinės apsaugos specialistas R. Budzila.
Stebi dešimt metų
Ąžuolų monitoringas šalies valstybiniuose miškuose vykdomas nuo 2004 metų, po 2002 -2003 metais prasidėjusios ąžuolų džiūties.
Kodėl pradėjo džiūti ąžuolai, tikslios priežasties niekas nežino. Mokslininkai dėl jų, kaip ir uosių, kuriems džiūtis padarė didesnių nuostolių, džiuvimo vieningos nuomonė neturi. Vieni teigia, kad džiūstantys ąžuolai – nepalankių gamtos sąlygų pasekmė, kad jiems neva labai pakenkė 2002 metų sausra, 2003-ųjų ir 2004-ųjų ankstyvos ir vėlyvos šalnos, po jų įsigalėjęs ąžuolinis lapsukis ir miltligė, kiti tvirtina, jog ąžuolus kankina gruntinio vandens lygio svyravimai, treti, kad ąžuolai džiūsta dėl medžio vandens indų ligos.
Tačiau ąžuolai, kaip ir uosiai visame pasaulyje džiūsta periodiškai. Jie džiuvo ir 1911 metais, džiūtis prasidėjusi Vakarų Europoje, Vakarų Vokietijoje, pasiekė ir Angliją, ir net Jungtines Amerikos valstijas, ąžuolai džiuvo ir 1943 -1946 metais, ąžuolų džiūties banga per pasaulį nuvilnijo ir 1960 -1970 metais.
Ukmergės miškų urėdija per 2003 -2004 metų ąžuolų džiūtį neteko 84 ha ąžuolynų. Ypač nemažai ąžuolų ji nušienavo Širvintų, šiandien – Šešuolėlių girininkijoje. „Toje girininkijoje teko panaikinti net keletą kertinių miško buveinių, nes pradėjus masiškai džiūti ąžuolams, jose liko tik vieni sausuoliai“,- prisiminė urėdijos vyriausiasis miškininkas Vilius Palionis.
Šiuo metu, ąžuolams nustojus džiūti, brandžių ąžuolynų urėdijos miškuose yra apie 375 ha, pusamžių ir pribręstančių – 510 ha.
Nemažai pasodinama bei įveisiama ir naujų ąžuolynų. Kasmet maždaug po 50 ha.
Nuo 2009 iki 2014 metų urėdijos turimų ąžuolynų plotas padidėjo 300 ha. Dabar urėdijos miškuose viso yra maždaug 1280 ha ąžuolynų. Tai sudaro 3 procentus visų medynų.
Ukmergės miškų urėdijos inf.
ukmu.lt
