2011 m. gruodžio 1 d. Ukmergės Dukstynos pagrindinės mokyklos 5a ir 6a klasių mokiniai su mokytojomis R. Žemaityte, L. Ratkevičiūte ir A. Kaušyliene lankėsi Vilniaus Šv. vysk. Stanislovo ir Šv. Vladislovo arkikatedroje bazilikoje ir Gedimino pilyje.
Į Gedimino pilies bokštą kėlėmės keltuvu. Kylant grožėjomės nuostabiu vaizdu. Tada atrodė, kad visas pasaulis po mūsų kojomis, bet tai buvo tik maža dalelė to, ką pamatėme nuo apžvalginės Gedimino pilies bokšto aikštelės. Prezidentūra, Valdovų rūmai, Trijų kryžių kalnas, Televizijos bokštas ir visa tai atrodė taip arti, ranka pasiekiama. Gedimino pilies bokšto antrame aukšte susipažinome su XIV–XVIII a. lietuvių karių ginkluote: šarviniais marškiniais, krūtinšarviais, šalmais, kalavijais, patrankėlėmis ir sviediniais.
Taip pat pamatėme tikrus riterių šarvus, kurie buvo populiarūs XIX a. kaip pilių ir dvarų interjero puošmena.Leidžiantis gavome užduotį: suskaičiuoti laiptelius. Buvo sunku, nes su suktais mediniais laipteliais sukosi ir galva, bet užduotį įveikėme – 78 laipteliai.
Pasidžiaugę kalėdine eglute, toliau tęsėme pažintinę ekskursiją.
Vilniaus Šv. vysk. Stanislovo ir Šv. Vladislovo arkikatedroje bazilikoje susipažinome su daugiau nei šešių šimtmečių garbinga istorija. Didžiausią įspūdį paliko Šv. Kazimiero koplyčia dar vadinama karališkąja. Tai viena iš gražiausių,spalvingiausių ir paslaptingiausių koplyčių kurias buvome matę. Joje atsiskleidė Šv. Kazimiero istorijos paslaptys ( Šv. Kazimieras nuo 1948m. yra paskelbtas Lietuvos jaunimo globėju).
Vėliau leidomės į arkikatedros požemius.Po Šv. Kazimiero koplyčia radome karališkąją kriptą, kurioje palaidotos Didžiojo Lietuvos kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto žmonos: Elžbieta ir Barbora. Išgirdome gražią, bet nelaimingą Žygimanto Augusto meilės istoriją, kai abi gražuoles, jaunas žmonas, pasiglemžė liga. Bet išgirdome ir legendą, kurioje bylojama, kad uošvė Bona Sforza d’Aragona nemėgo Barboros Radvilaitės ir klasta ją nunuodijo.Dar ilgai vaikščiojome po požemius klausydamiesi gidės pasakojimų, kartais darydavosi nejauku ir išsigąsdavome užklydę į kokią tamsesnę požemių kertelę.
Buvo gera pajusti tą gyvąją istoriją sau po kojomis, paliesti daug šimtmečių menantį mūrą, suprasti, kad ir mes esme tos istorijos dalis.
Ukmergės Dukstynos pagr. m-klos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Rasa Žemaitytė
