Kultūros centre lankėsi ir susitiko su kultūros darbuotojais, bibliotekininkais, lopšelių-darželių, mokyklų pedagogais tautosakininkė, habilituota mokslų daktarė, profesorė Bronislava Kerbelytė. Čia viešnia pristatė savo naują knygą „Lietuvių tautosakos kūrinių prasmės“.
Mūsų kraštietė, kilusi iš Rečionių kaimo, B. Kerbelytė pasakojo apie pasakas, jų rinkimą, tyrinėjimus, reikšmę žmogui. Pasak viešnios, nemokantį pasakų žmogų likimas baudžia, o mokantį – apdovanoja. Jeigu žmogus pasakas saugoja, vadinasi, jos kažkam reikalingos, tačiau jos kinta kartu su gyvenimu.
Autorė pasakojo kaip pasakas „ardė“ – tyrinėjo. 1958 metais baigusi Maskvos M. Lomonosovo universiteto Filologijos fakultetą B. Kerbelytė, tyrinėdama pasakas bendrauja su užsienio mokslininkais. Pasakodama apie bendradarbiavimą autorė pamini, kad užsienyje yra žmonių, kurie „užsidirba duoną“ pasakodami pasakas. Vien Vokietijoje ir Austrijoje tokių profesionalių pasakotojų yra 500.
Pasakose B. Kerbelytė mato ir pedagogikos – pasakomis gąsdindavo jaunus žmones, kad jie mokytųsi, jomis perteikiama ir didelė išmintis. Profesorės nuomone, pasakų reikia ir suaugusiems, nors sakoma, kad jos skirtos vaikams.
Baigdama susitikimą B. Kerbelytė papasakojo pasaką, kai prie namo atsisėdo trys senukai. Išėjusiam šeimininkui juos pakvietus, senukai atsakė: „Priklauso, ką tu pakviesi. Mūsų vienas yra turtas, kitas – laimė, trečias – meilė“. Šeimininkui paklausus šeimynykščių ką pakviesti – žmona ragino kviesti turtą, nes pas turtingą žmogų bus ir laimės ir meilės. Sūnus siūlė kviesti laimę, kuri atneš ir turtą, ir meilę. Marti patarė į vidų pakviesti meilę – tik meilė gali duoti ir turtus, ir laimę. Žmogus į namą pakvietė meilę. Tada į vidų užėjo ne tik meilė, bet ir turtas, ir laimė.
Pasakas reikia sekti, nes jos vienija žmones ir šeimas. Todėl tautosakininkė ragino pasakas sekti vaikams ir tai daryti su meile.
Arvydas Pėšina
