Birželio 28 – liepos 2 dienomis Siesikų miestelis turėjo ypatingų svečių, čia viešėjo Keliaujančių architektūros dirbtuvių komanda. Nors orai pašykštėjo saulės ir šilumos, mūsų svečiai pasistengė, kad miestelio aktyviausi vaikai, jaunuoliai nestokotų puikių emocijų, o kartu praleistą laiką bei patirtus įspūdžius prisimintų visą gyvenimą.
Pirmosiomis Keliaujančių architektūros dirbtuvių komandos viešnagės dienomis vyko intensyvios diskusijos, kaip siesikiečiai norėtų keisti, gražinti savo kraštą. Galiausiai buvo nutarta kurti didžiausią Ukmergės rajone kėdę ir ją pastatyti šalia gimnazijos pastato.
Kadangi svečiai mūsų krašte viešėjo tik penkias dienas, kūrybinis procesas ir techniniai darbai vyko labai intensyviai (beje, kartais užsitėsdavo net iki antros valandos nakties). Keliaujančių architektūros dirbtuvių komanda liko sužavėta jaunaisiais siesikiečiais, kurie, pasak svečių, yra labai nagingi ir dirbo kruopščiai bei uoliai.
Keliaujančių architektūros dirbtuvių viešnagę lydėjo ne tik intensyvus darbas, bet ir pramogos. Liepos pirmos vakarą Siesikų kultūros namuose svečiai sysitiko su miestelio bendruomene, papasakojo apie savo veiklą, pristatė įgyvendintus projektus. Apie tai, kuo gyvena mūsų krašto žmonės, kaip linksminasi ir kokias šventes švenčia, supažindino bendruomenės pirmininkė. Liepos antros dienos pavakare vyko baigiamasis renginys, kurio metu miestelio bendruomenė galėjo susipažinti, apžiūrėti Keliaujančių architektūros dirbtuvių ir jaunųjų siesikiečių kūrinį, pasiklausyti lietaus nepabūgusių ir linksmai dainas traukiančių Kęstučio Motiejūno ir Vidmanto Savilionio. Susirinkusieji svarstė, kad milžinišką kėdę bus galima naudoti ne tik kaip žaidimų aikštelę, bet ir kaip sceną. Jaunieji kūrėjai dalijosi ateities planais, kaip jie savo k9rinš dažys, puoš ir dailins.
Nors keliaujančių architektūros dirbtuvių stovyklėlė baigėsi greičiau, nei norėjo ją lankę jaunieji siesikiečiai, bet įspūdžiai bei jausmas, kad kiekvienas esame atsakingi už savo kraštą, galime jį kurti tokį, kuriame būtų gera, liks visam gyvenimui. Kaip ir, tikimės, liks ta milžiniška interaktyvi kėdė, simbolizuojanti, kad esame dideli, kai siekiame, kai dirbame, kai kuriame kartu.
Rasa Kuliavaitė
