Pradinis Gyvenimas Žmonės Eugenijus Ališanka: „Esu savo batuose…“

Eugenijus Ališanka: „Esu savo batuose…“

2203
0

Po susitikimo su ukmergiškiais Vlado Šlaito viešojoje bibliotekoje poetas, eseistas, vertėjas Eugenijus Ališanka įgijo dar didesnį būrį savo kūrybos gerbėjų, ketinančių balsuoti už jo knygas Metų knygos rinkimuose. Svečias sužavėjo renginio dalyvius nuoširdžiu bendravimu, jaukia žmogiška šiluma ir žaismingumu, savo istorijomis apie keliones po pasaulį ir nuotykiais. Galima būtų tęsti: pagarba pasaulio literatūros klasikai ir gebėjimu vaikiškai žavėtis ir džiaugtis tuo pasauliu, jo dovanojamais stebuklais.

Premijos, premijos…

2016-ieji poetui buvo ypač sėkmingi: Metų knygos rinkimuose jis nominuotas du kartus. Kaip prozininkas – už eseistikos knygą „Empedoklio batas: tolimųjų reisų esė“ ir kaip poetas – už eilių rinkinį „Stuburo tik punktyrai“. Beje, spalio mėnesį vykusio „Poetinio Druskininkų rudens“ festivalio metu E. Ališankai už pastarąją knygą buvo įteikta Jotvingių premija.

Per visą savo kūrybinę veiklą poetas yra pelnęs ne vieną apdovanojimą. Jau pats pirmasis jo lyrikos rinkinys „Lygiadienis“, pasirodęs beveik prieš tris dešimtmečius, buvo įvertintas Zigmo Gėlės literatūrine premija. Vėliau už eiles, eseistiką bei poezijos vertimus jis pelnė „Varpų“, Lietuvos kultūros ministerijos, Lietuvos rašytojų sąjungos premijas, poezijos rinkinys „Jeigu“ dovanojo jam „Poezijos pavasario“ laurus, eseistinių tekstų knyga „Gatvė tarp dviejų bažnyčių“ irgi dalyvavo Metų knygos rinkimuose.

Ugnikalnis neprarijo

Renginio metu pasakodamas apie naujausią savo esė knygą „Empedoklio batas“, pristatytą nominacijai, autorius neišvengė klausimo – kodėl ji taip pavadinta?

Viena iš priežasčių, sakė svečias, – šio Antikos filosofo teorija, kad pasaulis yra meilės ir neapykantos jėgų sąveika. Anot Empedoklio, pradžioje įvairių kūnų – žmogiškų ir ne tik jų – dalys sklandė kosmose ir veikiamos meilės bei neapykantos jėgų, jungėsi tarpusavyje į įvairiausias kombinacijas. Žmogus atsirado kaip vienas iš tų derinių, galbūt ne iš pačių sėkmingiausių. Poetui ši teorija pasirodė žaisminga ir kartu kiek postmodernistinė. Kita priežastis, teigė jis, – legenda, bylojanti, kad Empedoklis nušoko į ugnikalnį, o šis išspjovė vieną jo batą. Legenda sukėlė poetui gražias, o kartu ir šiurpokas asociacijas. Prieš keletą metų jis lankėsi Indonezijoje, Javos saloje, kur dunkso garsusis Bromo ugnikalnis. Eugenijus nutarė apeiti jį ratu, tačiau nežinojo, kad prieš metus dėl nedidelio ugnikalnio išsiveržimo takas tapo kur kas siauresnis ir pavojingesnis. Pusiaukelėje narsuolis turistas suvokė, kad reikėtų grįžti, bet užsispyrimas nugalėjo ir jis tęsė sudėtingą kelionę toliau. „Žengdamas biriu pelenų ir purvo taku, stengdamasis nežiūrėti į kylančius sieros garus ir stačias įkaitusias ugnikalnio sienas, vis aiškiau mačiau, kad žaidžiu su mirtimi atverstomis kortomis. Kad ugnikalnis greičiausiai neišspjaus mano turistinio bato. Taigi Empedoklio batas tapo kelionės metafora“, – dabar jau šypsodamasis kalbėjo E. Ališanka.

Gimęs neprastai

Poetas prisipažino, jog šiandieną, po ilgų rašymo metų, jis jaučiasi, jog vis dėlto yra savo batuose, ne tik Empedoklio. Nuosavi batai sėkmingai jį nešioja po visą pasaulį. Reta šalių, kurių dar neaplankė. Kelionės dovanoja ne tik egzotiškus įspūdžius ir pluoštus tokių pačių fotografijų. Aptinka ir su juo pačiu susijusių mielų detalių. Štai klaidžiodamas po Romą, Eugenijus aptiko barą „Eugenio“, viešėdamas Austrijoje, išvydo Dunojaus upe plaukiantį laivą „Prince Eugen“. Prisiminė jis ir Vytauto V. Landsbergio knygą „Briedis Eugenijus“. „Neprasta giminystė, tebūnie ir ne kraujo ryšiai, bet gyvenime ir kūryboje praverčia“, – su šypsena kalbėjo poetas, priminęs, jog šis vardas kilęs iš graikų kalbos, taigi turi antikinio kvapo ir reiškia „kilmingas, gerai gimęs“. Kad kilmingas, pasak svečio, abejoti neverta, jo genealoginis medis siekia Viduramžių laikais buvusią galingą Tamerlano imperiją, beje, garsėjusią geriausiu pasaulyje popieriumi (gal tai irgi paskatino būsimąjį poetą dar vaikystėje, kai nebuvo jokių kompiuterių, imtis plunksnos?). O ir gimęs jis „neprastai, pačiame Sibire, Barnaulo mieste“. Mat tėvai, sakė E. Ališanka, dar nežinojo, ar kada nors jiems bus leista sugrįžti į Lietuvą, tad davė jam vardą, kuris nepjautų ausies vietiniams gyventojams ir su kuriuo jis neprapultų Lietuvoje, jeigu pavyktų grįžti. „Neprapuoliau. Sutariu. Tik trumpinių per gyvenimą turėjau tiek, kad kartais nebežinodavau, katras iš jų esu aš, ar aš vis dar Eugenijus“, – šypsena vėl nušviečia jo veidą. O vienas iš mėgstamiausių paties parašytų, jam ypač brangus, eilėraštis „Pačiam sau“: „arbatinis urzgia prasigėrusiu balsu/ naujas dar mokėjo švilpauti / nesudėtinga melodija ne lakštingala/ pritardavau kaip mokėdavau/ be klausos bet girdintis kaip vartos sąžinė/ busdama pašonėj/ dabar jau nesusišnekam/ netikiu šiandien nė vienu jo žodžiu/ todėl ir neatsiliepiu/ pats žinau kad degsiu pragare/ ant melsvos dujų liepsnelės/ urgzdamas eilėraščius/ pačiam sau“.

Daugiau nuotraukų čia.

Rasa Griškevičienė

Ukmergės Vl. Šlaito viešosios bibliotekos informacija

Tatianos Urazovos nuotraukos

Atsakyti:

Prašome įrašyti komentarą
Prašome įvesti vardą čia