Pasitaiko, kad vartotojai randa įvairiuose žuvininkystės produktuose (rūkytuose, šaldytuose, sūdytuose ir kt.) kirmėlių ir reiškia susirūpinimą dėl jų keliamo pavojaus sveikatai. Šių metų spalio mėnesį išleistame Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus įsakyme „Dėl žuvininkystės produktų kontrolės“ išlieka griežtas reikalavimas, kad „tiekiami žmonių maistui žuvininkystės produktai nebūtų užkrėsti matomais parazitais“.
Jungtinių tautų maisto ir žemės ūkio organizacijos (angl. FAO) duomenimis Anisakis šeimos kirmėlės ir jų lervos yra natūraliai plačiai paplitę visose pasaulio jūrose ir vandenynuose, todėl jų visiškai išvengti yra neįmanoma. Jų mažiau aptinkama tik regionuose, kur nėra jūrų žinduolių (arba jų būna mažai). Kirmėlių sudėtingo gyvenimo ciklo vienas iš tarpinių šeimininkų yra įvairių rūšių laukinės žuvys ir galvakojai moliuskai (menkės, silkės, kalmarai ir kt.), kurių nemaža dalis yra užsikrėtę šiais parazitais. Kadangi šių kirmėlių lervos į žuvis patenka su maistu, dažniausiai jų būna tik žuvų vidaus organuose, tai yra žarnyne. Taigi žuvis netrukus po sugavimo išdarinėjus jos gali būti švarios nuo parazitų ir atitinkamai apdorojus saugiai teikiamos į rinką. Reikėtų pabrėžti, kad žuvų maistinė vertė žmogui nuo to, kad jų žarnyne buvo kirmėlių lervų, nesumažėja.
Vis dėlto, kartais Anisakis spp. lervų būna ir raumenyse, ypač, jei žuvis sugavus, jos iš karto neišdarinėjamos ir per tam tikrą laiką lervos gali numigruoti į raumenis. Žmogus užsikrečia šiais parazitais, jei valgo žalias ar netinkamai apdorotas jūrose sugautas žuvis ar galvakojus moliuskus. Termiškai apdorojus ar išlaikius tam tikrą laiką sušaldytus žuvininkystės produktus visos lervos žūsta, todėl net vartojant atitinkamai apdorotas žuvis, kurių raumenyse buvo lervų, žmogus jomis neužsikrėstų.
Jei matomų parazitų pašalinti neįmanoma, žuvininkystės produktų tiekti į rinką negalima. Iš kitos pusės, kad ir kaip atidžiai žuvų perdirbimo įmonės, tiekėjai ar prekybininkai betikrintų žuvis dėl parazitų, vis tiek pavieniais atvejais vartotojai gali jų rasti ir kyla natūrali neigiama reakcija. Tačiau, kadangi Lietuvoje vartotojai žuvininkystės produktus paprastai valgo termiškai apdorotus arba sūdytų žuvų atveju žaliava gaunama sušaldyta, susirgimo atvejų praktiškai nebūna. Atsižvelgiant į tai, kad neįmanoma 100 procentų užtikrinti, jog nebus nei vieno parazito žuvininkystės produktuose, pagal tarptautinius standartus Codex Alimentarius yra leidžiama iki 5 kirminų 1 kg žuvų. Europos Sąjungoje, tame tarpe ir Lietuvoje, reikalavimai yra griežtesni – matomų parazitų žmonių maistui teikiamuose žuvininkystės produktuose visai neturi būti.
Laukinių žuvų natūralaus maitinimosi proceso žmogus nekontroliuoja ir negali įtakoti parazitų paplitimo, tačiau akvakultūros produktai, pavyzdžiui, Norvegijoje auginamos lašišos, šeriamos specialiai paruoštais pašarais, todėl jose niekada nebuvo rasta parazitų ir yra saugios vartoti jų net termiškai neapdorojus. Vartotojas pats renkasi kam teikti prioritetą, ar laukinėje gamtoje natūraliai išaugusioms žuvims su visomis dėl to kylančiomis pasekmėmis ar maitintoms žmogaus pagamintais pašarais žuvims – svarbiausia, kad užtikrinama, jog nekeltų pavojaus sveikatai.
Žemės ūkio ministerijos informacija
