Antra, kalbat jau apie Vilkmergės (Deltuvos) mūšio inscenizaciją, nesuprantu, kodėl straipsnio autorius žvelgia į šį renginį kaip į „okupantų ir kolonizatorių pergalių šlovinimą“. Tikrai neteko nei girdėti, nei skaityti kokių nors liaupsių kokiai nors iš mūšyje dalyvavusių pusių. Tiesą sakant, tai nelabai ir įmanoma, nes šio mūšio rezultatas dvejopas – iš vienos pusės mūšį laimėjo prancūzai, iš kitos – jie nepasiekė užsibrėžtų aukščiau minėtų strateginių tikslų, tad pergalės svarstyklės „palinko“ lyg ir rusų pusėn… Bet čia tarp kitko, o šiaip tai šitame ir kituose panašiuose renginiuose visada stengiamasi korektiškai apeiti kokios nors šalies pergales ar pralaimėjimus, o pagrindinis ir dažnai vienintelis akcentas, kalbant apie „šlovinimą“, tenka VISŲ žuvusių kareivių pagerbimui. Apskritai karo įvykių inscenizacijų tikslas yra pakankamai toli nuo kokių nors politinių apibendrinimų. Šie renginiai savo esme yra skirti istorijos populiarinimui, patraukliam jos pristatymui, gyvam supažindinimui su atitinkamo laikotarpio ginkluote, ekipiruote, kareivių buitimi, mūšių vyksmu, taigi – betarpiškam edukaciniam procesui… Neabejotinai šiuose renginiuose yra ir daug teatro elementų, jie yra spalvingi, triukšmingi ir kitaip atraktyvūs, tad tenkina labai įvairius juos stebinčių žiūrovų pomėgius. Jei kalbėti tik apie renginį vykstanti Deltuvoje, tai specialistai, nagrinėję Ukmergės rajono turizmo išteklius, pabrėžė, kad Deltuvos mūšio inscenizacija yra pats perspektyviausias kultūrinio turizmo renginys rajone, tad skatintinas ir vystytinas, o faktas, kad tarp kelių tūkstančių jo žiūrovų jau senokai deltuviškiai ir ukmergiškiai nebėra dauguma, šią išvadą tik patvirtina.
Nenoriu polemizuoti su nemažą V. Vyčo rašinio dalį užimančiomis jo geopolitinėmis įžvalgomis ir išvadomis – tai gerbtina autoriaus pasaulėžiūrinė pozicija, nors vieną citatą vėliau ir išdrįsiu pakomentuoti.
Straipsnelio pabaigoje autorius vėl grįžta prie Deltuvos mūšio su klausimu „kodėl neinscenizavus Pabaisko?“. Visiškai nesiginčydamas, vis tik norėčiau pareikšti keletą pastebėjimų. Pirmiausia, drįstu priminti, kad Šventosios (Pabaisko) mūšis (taip jį rekomenduoja vadinti istorikas R. Batura) buvo gana „specifinis“ – jame dalis LDK karių, vadovaujamų Švitrigailos, kovėsi su kitais LDK kariais, vadovaujamais Žygimanto Kęstutaičio. Pirmajai pusei talkino Livonijos ordino kariauna, antrajai – lenkų ir čekų kariai, tačiau tai nekeičia Šventosios (Pabaisko) mūšio, kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės VIDAUS KARO MŪŠIO esmės. Kažin ar labai jau šis istorijos įvykis didina, kaip rašo p. V. Vyčas, „pagoniškosios“ – prigimtinės Lietuvos didvyrių“ šlovę. Tai, kad mūšyje buvo sutriuškintos Livonijos ordino pajėgos (ką ypatingai akcentavo sovietiniai istorikai) iš esmės buvo „antrinis“ mūšio rezultatas, svarbiausia, kad šiame mūšyje pralaimėjus stačiatikybės apologetui Švitrigailai, LDK liko Vakarų, krikščionybės įtakoje. Todėl skaitant p. V.Vyčo sakinį, jog „priėmus krikščionybę Lietuva žlugo ne tik kaip karalystė, bet ir kaip valstybė“, truputį keistai išrodo jo siūlymas dėl Pabaisko mūšio minėjimo (garsinimo) – juk vadovaujantis šia logika, šis mūšis tik įtvirtino Lietuvos žlugimo procesą… Nebent iš tikro pradėti žvelgti į istoriją ramiau ir su nuostata, kad pačių įvairiausių savo krašto istorijos įvykių pažinimas jau savaime yra didelė vertybė.
Vėl grįžtant į mūsų dienas, norėčiau priminti p. V. Vyčui, kad „Pabaisko inscenizavimas“ jau lyg ir prasidėjęs – 2005 metais, minint Šventosios (Pabaisko) mūšio „apvalią datą“ ir miestelio jubiliejų, į Pabaiską buvo atvykęs būrelis „riterių“ – karo istorijos klubų narių, žiūrovai išvydo jų grupines ir individualias kovas, šarvus ir kalavijus… Tikėtina, kad ir šiais metais kas nors panašaus įvyks, nes analogiški renginiai kol kas planuojami kas penkeri metai. O p. V. Vyčo pastebėjimą, kad „Pabaisko mūšis kadaise sėkmingai buvo inscenizuotas Ukmergės Piliakalnio papėdėje, kultūros centro dramos studijos režisieriaus, kultūros almanacho „Eskizai“ redaktoriaus Vytauto Česnaičio“, galima būtų laikyti oficialiu pasiūlymu p. V. Česnaičiui atgaivinti šį projektą, nes nei režisierius, nei jo dramos studija niekur nedingo, o studijos veiklos užmojus ir planus nusistato pats vadovas ir jo kolektyvas. Būtų tikrai gražus Pabaisko mūšio paminėjimų papildymas, juolab, kad, kaip rašo p. V.Vyčas, „šį mūšį [spektaklį pagal S. Keblo pjesę „Mūšis ties Vilkmerge“] stebėjo tūkstančiai ukmergiečių ir svečių“. Žiūrėk, šalia renginio Deltuvoje turėsim ir dar vieną, net keletą tūkstančių žiūrovų sutraukiantį…
O ką daryti su Žalgiriu, Šiauliais, Pilėnais, Širvintomis, Giedraičiais ar Radviliškiu, gal palikime spręsti tų kraštų žmonėms – manau, nekvailesni jie už mus gerbiamas pone Vytautai…
