Toliau vykdomas Ukmergės samariečių projektas Grundtvig 50+ ,,Pamatyk pats- draugai padeda draugams“, skirtas senjorams savanoriams. Šį projektą Lietuvoje koordinuoja Švietimo mainų paramos fondas.
Praeitų metų lapkričio pradžioje trys savanorės Aldona Petruško, Leonarda Petrauskienė ir Nina Cybakova, lydimos vertėjos ir projekto koordinatorės Almiros Molčanovos, išvyko pas savo partnerius Vokietijoje.
Šio vizito tikslas buvo ne tik susipažinti kaip gyvena vokiečių senjorai, kokios paslaugos jiems teikiamos, kaip jie leidžia laisvalaikį, bet ir dalyvauti senjorų dienos centrų ir senjorų klubų veikloje, kaupti idėjas bei patyrimą, kuriuos vėliau stengtis pritaikyti LSB Ukmergės skyriaus senjorų užimtumo centre, kuris numatomas kurti, taip pat domėtis, kaip ar valdžia remia senjorų centrus, ar bendradarbiauja su senjorų išrinktais organais, kaip sprendžiamos problemos ir įgyvendinami pateikti senjorų valdžios organų pateikti pasiūlymai.
Prieš kelionę moterys truputį nerimavo, nes kai kurioms tai buvo pirma kelionė lėktuvu ir nė vienai iš dalyvių neteko pabuvoti Vokietijoje.
Nerimauti nebuvo pagrindo, nes mūsų jau laukė vokiečių savanoriai, kurie gegužės mėnesį svečiavosi Ukmergėje. Sutikimas kaip visada buvo šiltas ir draugiškas.
Apsigyvenome jaukiuose svečių namuose. Jau sekančią dieną, sekmadienį, nuvažiavome į Taunus, kur yra auksčiausias Heseno žemės kalnas Feldberg. ( 878 m.) Nors kalno papėdėje buvo didelis rūkas, nuo kalno atsivėrė nuostabi panorama.
Pietaujant kaimo kavinukėje, kurioje dirba visa šeima, stebėjomės, jog ji pilna lankytojų ir čia pietauja garbaus amžiaus senjorai, juokauja, maloniai leidžia sekmadienį. ,,Čia visi vietiniai, visi pažįsta vieni kitus,“- paaiškina mums Fritz Amann, projekto koordinatorius Vokietijoje. Jau lapkričio pradžioje iki gruodžio pabaigos kavinės ir restoranai siūlo patiekalus iš žąsies ir anties. Tokia tradicija, todėl čia tiek daug lankytojų.
Nors buvo sekmadienis, truputį nustebome, jog po pietų mūsų laukia susitikimas su J. Fellner, pagalbos seniems žmonėms skyriaus vadovu ir senjorų konsultavimo vadove A. Jädike. Jie trumpai pristatė ASB samariečių veiklos sritis ir įteikė lankstinukus.
Pirmadienis prasidėjo Karbeno miesto mero Guido Rahn priėmimu. Meras domėjosi projekto vykdymo eiga ir pasidžiaugė Lietuvos ir Vokietijos samariečių bendradarbiavimu.
Lankėmės taip pat ir ambulatorinėje slaugos tarnyboje. Jos vadovė B. Ridder trumpai papasakojo apie teikiamas paslaugas senjorams namuose.
Taip pat apsilankėme ir dienos slaugos centre. Čia kiekvieną rytą atvežami 12 senjorų, kuriuos prižiūri darbuotojos. Senjorai turi galimybę pabendrauti vieni su kitais, padainuoti, o pavargę gali pagulėti specialiuose foteliuose arba pamiegoti. Vakare jie parvežami namo. Ši paslauga be abejo yra mokama. Senjorams Vokietijoje skiriamas ypatingas dėmesys.
Mums teko lankytis moderniuose slaugos namuose, kuriuose senjorai gyvena po vieną. Pagal pageidavimą galima atsivežti ir savo baldus. Pirmame aukšte veikia atvira visiems gyventojams kavinė, kurioje senjorai prie kavos puodelio bendrauja su artimaisiais.
Kad ir kaip gera būtų slaugos namuose, žmogus geriausiai jaučiasi namuose. Tam, kad žmogus su vienokia ar kitokia negalia kaip galima ilgiau galėtų būti savo namuose, jam padeda įvairios institucijos. Pirmiausia senjorus konsultuoja atatinkamos tarnybos, kaip galima būtų sutvarkyti buitį, kuri palengvintų jo gyvenimą, kas tai gali padaryti, kiek tai kainuos ir kokiu būdu tai galima būtų finansuoti. Čia vadinama „Gyvenimas be barjerų“- plačios durys, kad galima būtų pravažiuoti su ratukais, kambariai be slenksčių, paaukštintas tualetas, speciali dušo kabina, spec. įėjimas į namą ir t.t.
Likom sužavėtos Karbeno miesto valdžios dėmesiu senjorams. Čia paruoštas ir pradedamas vykdyti projektas ,,Infrastruktūros gerinimas senjorams Karbeno mieste“. Karbeną sudaro 7 miesto dalys. Anksčiau tai buvo kaimai, todėl nevienodai išvystyta inftastruktūra.
Buvo paskelbtas konkursas „Pagalbos planas senjorams Karbeno mieste“. Malonu pažymėti, jog šį konkursą laimėjo mūsų partneriai, Karbeno samariečiai.
Planui sudaryti buvo sukurta darbo grupė, kurios uždavinys buvo atlikti nuodugnius tyrimus kiekvienoje miesto dalyje ir nustatyti, kas jau yra ir ko dar trūksta. Į pagalbą buvo pakviesti visi miesto gyventojai, senjorai, atatinkamos institucijos, moksleiviai .
Buvo žiūrima kokios paslaugos jau teikiamos senjorams, ar pakanka takų pasivaikščiojimams, ar netrūksta suolų poilsiui, ar šaligatviai pritaikyti neįgaliesiems su vežimėliais ir ratukais, ar visur yra įrengtos rampos neįgaliesiems. Taip pat buvo tiriama, kiek yra parduotuvių ir kur jos yra, ar yra galimybė sportuoti, ar yra netoliese gydytojas, ar netrūksta viešųjų tualetų, ar pakanka senjorams veiklos ir pan. Šis projektas sulaukė didelio visuomenės rezonanso, buvo pateikti 155 pasiūlymai.
Karbeno mieste startuoja pilotinis Wetterau apskrityje projektas „KURKIME SENATVĘ KARTU.“ Iniciatyvos ėmėsi veiklūs senjorai, kurie norėjo praleisti savo senatvę oriai ir susikūrė savo svajonių namą. Tai turės būti bendruomeninis namas be barjerų, kur visi vienas kitą pažįsta, leidžia kartu laisvalaikį, padeda vieni kitiems. Čia bus įrengtas bendras kambarys šventėms, patalpos užsiėmimams ir pan. 2010 susibūrę į bendriją 30 garbaus amžiaus žmonių ruošiasi bendram gyvenimui senatvėje. Jie reguliariai renkasi, keičiasi idėjomis. Bendrijai vadovauja nenuilstamoji Renate Breiter, buvusi pradinių klasių ir anglų kalbos mokytoja. Apie savo pasirinkimą ji pasakoja : „Dabar man dar netrūksta jėgų, bet ką aš darysiu po dešimties ir daugiau metų? Mano vyras miręs, vaikai gyvena savo gyvenimą,“ – todėl ji ir surinko pažįstamų ir draugų būrį, kurie ir susibūrė į bendriją, susirado investuotoją bei statybų firmą, kuri ir sutiko įgyvendinti šį projektą. Nuo idėjos iki statybų pradžios prireikė penkių metų, kol buvo suderinti visi reikalai.
Gyventi tokiame svajonių name – brangus malonumas. Jame įsikurti gali tik nemažas santaupas turintys senjorai. 2-3 kambarių butai bus nuomojami, sutartis su savininku pasirašoma 15 metų. Namas statomas pačiame miesto centre, kur visos paslaugos vietoje.
Lankėmės taip pat ir Wetterau apskrities landratsamte (savivaldybėje) Frydberge. Senjorų patariamosios tarybos vadovei p. Klingelhöfer čia skirtas kabinetas. Ponia Klingelhöfer, kuri jau atšventė savo 80 metų jubiliejų, turinti begalę įvairių apdovanojimų ir pelniusi visuomenės meilę bei autoritetą ir toliau sėkmingai rūpinasi senjorų reikalais bei aktyviai dalyvauja bendruomenės socialiniame bei politiniame gyvenime.
Nepaprastai šiltas, malonus ir neformalus pokalbis įvyko su Wetterau apskrities landratu p. Joachim Albrecht. Jis papasakojo, jog tęsia šeimos tradicijas rūpindamasis senjorais. Jo močiutė pirmoji Wetterau apskrityje įkūrė senjorų klubą, o mama ilgą laiką buvo senjorų patariamosios tarybos pirmininkė.
Didelis dėmesys skiriamas senjorų laisvalaikiui ir jų užimtumui. Visur yra senjorų dienos centrai, čia jie vadinami senjorų susitikimo vieta, senjorų klubai, kuriems vadovauja ir kuriuose dirba savanoriai.
Lankėmės samariečių senjorų dienos centre Seniorentreff Nordend Offenbache, kuriam jau daugiau kaip 15 metų vadovauja Elfryde Eckhardt, o su ja ranka rankon ir jos vyras Arno, visų darbų meistras. Stebėjom, kaip čia renkasi senjorai. Kai kurie ateina ryte, nes nenori namuose vieni pusryčiauti. Po pusryčių jų laukia įvairūs užsiėmimai: kas mokysis šokti pilvo šokį ( senjorėms visoms per 70 metų ), kas darys rytinės mankštos pratimus ar lavins atmintį, mokysis anglų kalbos… Yra sukurtos taip vadinamos darbo grupės, kurioms vadovauja specialistai valandininkai. Vedama griežta apskaita, kiek buvo pravesta užsiėmimų, kiek laiko truko ir pan. Savanoriams, dirbantiems centre, kompensuojamos transporto išlaidos.
Senjorai turi galimybę papietauti centre. Pusryčiai ar pietūs nėra brangūs. Maistą tiekia įmonė, kuri gamina per kelis tūkstančius porcijų ir aptarnauja ne tik senjorų centrus, bet ir mokyklas, slaugos namus ir pan. Iš paruošto valgiaraščio maistas užsakomas iš anksto. Griežtai kontroliuojama jo kokybė. Du kartus į savaitę savanorės gamina maistą senjorams pačios. Į tokius pietus susirenka kaip taisyklė daugiau senjorų. Vieną savaitę gaminome ir mes. Nors nebuvo karščių, senjorai pageidavo šaltibarščių, nes jau buvo apie juos girdėję. Gaminome taip pat ir žemaičių blynus, baltą mišrainę ir, be abejo, cepelinus. Kaip gi be jų? Lietuviški patiekalai, pagaminti mūsų moterų su didele meile, visiems labai patiko. Kai kurie dar parsinešė ir savo namiškiams.
Mūsų projektu susidomėjo Lietuvos garbės konsulė Vokietijoje ponia I.Dudė. Ponia I. Dudė anksčiau vadovavo Offenbacho pramonės ir prekybos rūmams, kurie jau daug metų bendradarbiauja su Vilniaus pramonės ir prekybos rūmais. Išėjus į pensiją, ji panoro panaudoti savo plačius ryšius bei pažintis. Ji padeda Lietuvos bei Vokietijos įmonėms ieškoti partnerių, užmegzti kontaktus, skleidžia informaciją apie Lietuvą.
Lankėmės taip pat ir kitoje organizacije AWO ( Arbeiterwohlfahrt- liet. būtų darbininkų labdaros organizacija) Bad Vilbel mieste. Ši organizacija taip pat dirba socialinėje srityje ir teikia įvairias paslaugas senjorams. Žavėjomės ir stebėjomės čia dirbančiais savanoriais. Pas mus įprasta, jog savanoriauja daugiausia garbaus amžiaus žmonės, daugiausia moterys, o čia skyriui jau 16 metus vadovauja teisininkas Rainer Fich. Jis mums papasakojo apie skyriaus veiklos barus ir teikiamas paslaugas.
Skyrius nuomojasi patalpas, kuriose ir vykdoma veikla. Kiekvieną pirmadienį savanoriai kviečia nepasiturinčius ir pagyvenusius žmones pietums, kuriuos vėlgi gamina moterys savanorės. Nustebome, kad įprastoje nedidelėje virtuvėje čia gaminami pietūs 20 žmonių. Pietus ruošia dvi moterys, kurios nuosava mašina pagal sudarytą meniu susiperka reikiamus produktus pietums. Aišku, yra nustatytas pinigų limitas, todėl moterys perka akcijinius produktus. Pietūs iš trijų patiekalų kainuoja 4 eurus, arba 1 eurą, jei žmogus turi savivaldybės išduotą taloną. Šią paslaugą remia Bad Vilbel miestos savivaldybė, evangelikų bažnyčia, privatūs asmenys. Valgančiuosius aptarnauja buvęs mokyklos direktorius, miesto politikas ponas H. Hisgen. Jis juokauja:
,,Laikas pakelti mane į vyr. padavėjus, nes jau 5 metus aptarnauju lankytojus.“ Ponas H. Hisgen ne tik aptarnauja lankytojus, bet ir atsakingas už tą veiklos barą. Turėdamas plačius ryšius, ieško sponsorių išlaikyti šią labdaros valgyklą, su moterimis sudarinėja meniu.
Kas antrą penktadienį senjorus kviečia kavinė ,, Gera nuotaika“. Prie kavos puodelio čia diskutuojama 5vairiomis temomis, kviečiami lektoriai, muzikuojama.
Kas antrą pirmadienį senjorai renkasi į savo klubą, kuriam jau 30 metų vadovauja ponia H. Hisgen. Žavėjomės jos kūrybiškumu, išradingumu bei atida seniems ir neįgaliems žmonėms, atėjusiems į šią popietę.
Mūsų moterys negalėjo atsistebėti vokiečių senjorų energija, noru tobulėti, padėti kitiems. Jie neturi laiko ir nenori sėdėti namie ar ant suoliuko ir kalbėti apie ligas. Vaikai, norintys juos aplankyti, turi iš anksto susitarti dėl laiko. O viena senolė savo 80 metų jubiliejaus proga pageidavo pralėkti su vėjeliu motociklu…
Vokiečių senjorai labai mėgsta muzikuoti, nes ,,muzika padeda atsipalaiduoti, atveria širdis, tai geriausi vaistai, neturintys šalutinio poveikio, – sako Fitz Amann, kuris vadovauja Karbeno miesto senjorų dainavimo ir muzikavimo grupei. Su vokiečių senjorais mokėmės ir mes dainuoti vokiškas Kalėdines dainas ir mokėm vokiečius dainuoti lietuviškai. Jie koncertuoja per didžiasias šventes savo mieste, nepamiršta slaugos namų ir pan. Žavėjomės senjorėmis, kurios, būdamos garbaus amžiaus, mokosi skambinti ukulele. Tai havajietiška maža keturių stygų gitara. Pavadinimo reikšmė skambėtų ,,dovana, kuri pati čia atėjo“.
Senjorėms buvo suteiktos galimybės apsilankyti muziejuose bei parodose.
Ypač įdomi ir neįprasta buvo paroda komunikacijų muziejuje Frankfurte ,, Dialogas su laiku“. Lankytojams suteikiama galimybė nors truputį pajusti, kaip žmogus jaučiasi senatvėje. Tai paroda, kuri priverčia kiekvieną susimąstyti…Ekskursiją veda senjorai, mokantys anglų kalbą, nes čia lankosi taip pat ir užsieniečiai. Keliaujama po senatvės stoteles.
Senėjimas yra natūralus procesas, – tai pirma stotelė. Per kelias minutes lankytojai pamato, kaip iš septynmečio tampama septyniasdešimtmečiu. Senėjimas- individualus procesas- čia kiekvienas lankytojas turi galimybę įvairiose žaidybinėse situacijose atskleisti savo patyrimą bei pojūčius senatvėje.
Trečioje stotelėje atskleidžiami galimi fiziniai negalavimai senatvėje . Kiekvienas, apsiavęs specialiais batais galima pajusti, kaip jaučiasi ,,švininės kojos“ senatvėje, pasodintas ant atskiro suoliuko, patirti , kas tai yra izoliacija, užsidėję specialius akinius, pamatyti, kaip mato žmogus, sergantis katarakta arba gliaukoma ir pan.
„Švininės” kojos
Sekančioje stotelėje, rožiniame kambaryje, interaktyvūs senjorai pasakoja savo jausmus, išėjus į pensiją ir dalijasi patirtimi, kaip jie atrado save iš naujo, naujus tikslus ir gyvenimo džiaugsmą senatvėje.
Pabaigoje duodami patarimai kaip sulaukti sveikos ir aktyvios senatvės.
Lankantis Vokietijoje pirmą kartą buvo viskas įdomu, norėjosi kuo daugiau pamatyti ir patirti.
,,Pamatyk pats“ – toks projekto pavadinimas, todėl mūsų sų partneriai, sudarydami įvairiapusišką programą, suteikė galimybę kuo daugiau patiems pamatyti ir susidaryti kiekvienam savo nuomonę.
Moteris domino, kaip gyvena vokiečiai, kokia jų buitis, kaip leidžia laisvalaikį ir pan.
Malonu, jog teko vakarieniauti įvairiose šeimose, kur vakarienės metu šeimininkai papasakodavo apie savo šeimą, pasidalindavo rūpesčiais ir džiaugsmais ir be abejo domėjosi mūsų projektu… Teko paragauti įvairiausių vokiškų patiekalų ir kentėti dėl didelių porcijų…
Kalėdinį laikotarpį išnaudoja įvairios organizacijos ir bendrijos, ruošdamos Kalėdines muges ir taip papildydami savo organizacijos kasą.
Kiekvienais metais Illebeno mieste organizuojama savaitgalį Martino kalėdinė mugė. Čia įvairios visuomeninės organizacijos rodo savo kūrybiškumą, norėdamos kuo daugiau užsidirbti pinigų. Vieni pardavinėja karštą vyną, tirštą sriubą ar dešreles, kiti demostruoja savo darbus. Skamba muzika, žmonės ateina šeimomis… Visi gerai nusiteikia, bendrauja vieni su kitais…
Viešnagės metu mes pamatėme ir sužinojome labai daug naujo ir įdomaus. Žavėjomės miestų archtektūra, atrestauruotais ir atstatytais karkasiniais namais Frankfurto senamiestyje, Kalėdinėmis mugėmis Frankfurte bei Offenbache, susipažinome su nuostabiais žmonėmis, negailinčiais savo laiko savanorystei. Grįžome pilnos įvairiausių įspūdžių ir gražiausių prisiminimų. Laukia paskutinis projekto etapas- sutikti vokiečių savanorius Ukmergėje ir supažindinti juos su savo skyriaus savanorių veikla, parodyti savo šalies gražiausiu kampelius…
Almira Molčanova, Projekto koordinatorė
