Pradinis Gyvenimas Vaikščiojome grožiu ir gaiva gydančiais Birštono takais

Vaikščiojome grožiu ir gaiva gydančiais Birštono takais

855
0

Laiko leidimas gamtoje padeda ne tik atsipalaiduoti ir pailsėti, bet ir gauti ypatingos, ne tik psichologinei, bet ir fizinei žmogaus būklei naudingos energijos. Sveikatos gerinimas pasitelkus gamtą jau įrodytas ir mokslinių tyrimų, kurie patvirtina, kad ryšys su gamta visapusiškai pagerina sveikatą. Tų nuostatų LPS „Bočiai“ Ukmergės klubo „Viltis“ nariai stengėsi laikytis, vykdydami Ukmergės r. savivaldybės remiamą sveikatinimo projektą „Senėkime sveikai“. Dalyvavome LPS „Bočiai“ Birštono bendrijos liepos 18 d. organizuotoje „Sveikatingumo dienoje“. Šalia sveikatinimosi tikslų mums buvo organizuotas ir pažintinių, kultūrinių interesų tenkinimas. Tai padėjo įgyvendinti gidės Aldonos Mildos Valatkienės įdomūs miesto, kurorto kūrimosi istorijų pasakojimai, skulptūrų, paminklų, gamtos apibūdinimai.

Kaip pasakojo gidė, vasario 21-oji Birštono istorijoje nuo pat 1382-ųjų yra išskirtinė diena, lemtingai svarbi jau 641 metus. Prūsijos kronikininkas Vygandas Marburgietis „Naujojoje Prūsijos kronikoje“ rašo apie maršalo Kuno fon Hatenšteino organizuotą žygį į Lietuvą. „1382 metais per šaltį ir sniegą Maršalas paskyrė žygį prieš lietuvius. Priartėjus prie žemės, jis padalijo kariuomenę į tris. Viena nuėjo Birštono pilies link…“ Karaliaučiaus archyvuose rasta 1384–1402 m. kryžiuočių žvalgų į Lietuvą aprašymų, kuriuose „sodyba ties sūriu vandeniu“ vadinama Birsten, Birstan. Aprašyta ir gerai įtvirtinta medinė pilis ant stataus Nemuno skardžio.

Po Žalgirio mūšio Panemunės pilys neteko reikšmės, ir Birštonas tapo LDK Vytauto medžioklės plotu. Čia iš apylinkių buvo suvaromi ir medžiojami žvėrys, kurie negalėjo pabėgti, nes Nemuno kilpos vandenys buvo iš abiejų pusių. XV–XVI a. čia buvo karališkasis kurortas. Birštono pilį ir dvarą, kurie kol kas nėra išsamiai ištyrinėti, lankė ne tik didysis kunigaikštis Vytautas, bet ir karaliai Jogaila, Kazimieras Jogailaitis, Aleksandras Jogailaitis, Žygimantas Senasis, Žygimantas Augustas, Steponas Batoras. 1549 m. Žygimantas Augustas Birštoną užrašė Barborai Radvilaitei. Kaip sakė Aldona, nė vienas kitas Lietuvos kurortas tokiu valdovų dėmesiu pasigirti negali, apskritai retam Lietuvos miestui pasisekė tokią istoriją turėti. Kurortas įkurtas 1851 m. Šiandien Birštonas turi siekį tapti karališkuoju kurortu.

Žinojome Birštono miesto stiprybę – gamta, ramybė ir tyla. Tą iš karto pajutome įžengę į Centrinį miesto parką. Čia vaikščiojome beveik valandą, apžiūrėjome įvairiose vietose pastatytas skulptūras, kurias sukūrė žymūs Lietuvos skulptoriai: K. Vildžiūnas („In Jazz“, „Versmių indas“), M. Gaubas („Katytė“, „Prieš kelionę“), S. Žirgulis („Gyvenimo šaltiniai“), V. Nalivaika („Paukščių choras“), A. Lik („Atokvėpis“).

Toliau patraukėme į Vytauto parką. Atviras vandens garinimo paviljonas „Druskupys“ tą dieną neveikė, tačiau kvėpuoti buvo lengva pušyno oru. Gėrėme mineralinį vandenį Geltonojoje biuvetėje, trumpam poilsiui stabtelėjome „Birutės viloje“, kvėpavome mineralinio vandens garais.

Ilgiau užtrukome Kneipo sode. Gidė priminė, kad vokiečių dvasininkas, buvęs popiežiaus gydytojas Sebastianas Kneipas sukūrė sveikatinimo teoriją, kuri remiasi 5 elementų sistema: vandens terapija, judėjimo terapija, vaistažolių terapija, harmonijos terapija, sveika mityba. Išmėginome visas čia siūlomas procedūras: Kneipo kavą, refleksoterapinį taką, gandro žingsnius vandens baseine. Teisingai jas atliekant aktyvinasi imuniniai procesai, centrinė nervų sistema – tai ramina, atpalaiduoja, veikiama širdies kraujagyslių sistema, stimuliuojamas, aktyvinamas organizmas. Prie „Baltosios vilos“ klausėme pasakojimo, kad čia po koncentracijos stovyklos gydėsi rašytojas Balys Sruoga. Sakoma, kad būtent čia jis parašė „Dievų mišką“, o žymųjį eilėraštį „Giesmė Viešnelei Žydriajai“ jis sukūrė įkvėptas užgimusių šiltų jausmų medicinos studentei. Parke jam pastatytas paminklas-biustas (skulptorius Giedrius Plechavičius).

Sustojome prie Vytauto Didžiojo paminklo, kurį iš šviesiai rausvo Ukrainos granito iškalė skulptorius Gediminas Jokūbonis, architektas Vytautas Čekanauskas. Skulptorius įgyvendino daugelio birštoniečių mintis – „grąžinti“ Vytautą su žirgu į savo medžioklės vietas.

Einant Nemuno krantine gidė pasakojo apie Didžiąsias Nemuno kilpas. Moksliškai pagrįsta, kad šiame ruože vėlyvuoju ledynmečiu buvo prieledyninės marios, jų dugne susiklostė iki 10 m storio juostuotųjų molių. Nemunas perskrodė šį sluoksnį, po juo slūgsančią moreną bei giliau esančias nuogulas, sudarydamas vingius. O kaip gražiai skamba poeto J. Marcinkevičiaus aprašytas Nemuno vargas: „Palaimintos vietos, reto vaizdingumo apylinkės. Atrodo, kad net ir senas Nemunas, smarkiai plušėjęs jas kuriant, liko pats jų grožio pakerėtas – ir ėmė puldinėti iš vieno krašto į kitą… Tai ir apsisukusi seniui galva, ir pats ėmęs nebesuprasti į kurią pusę teka, kur link savo vandenis plukdo. Ačiū jam už šį apsvaigimą, sukūrusį unikaliausią gamtos paminklą – 65 kilometrų ilgio Didžiąsias Nemuno kilpas. Nė viena Europos upė nėra šitaip pasidarbavusi“.

Sustojome prie šv. Antano Paduviečio bažnyčios. Į vidų nepatekome, bet gidė papasakojo jos istoriją. Pasakojo ir apie šalia esantį sakralinį muziejų, kurio nelankėme dėl laiko stokos.

Prie Birštono kaip kurorto išgarsinimo daug prisidėjo kunigas, rašytojas, literatūros istorikas, kritikas ir pedagogas Juozas Tumas-Vaižgantas (1869-1933). 2016 m. šalia sakralinio muziejaus jam atidengtas paminklas (skulptorius Gediminas Piekuras). Iš jo lūpų atėjo naujadaras „birštonuokimės“, kuris naudojamas mieste ir šiandien. Ant skulptūros išrašyti žodžiai: „Birštonuokimės, birštonuokimės/ Kolei jauni esame…; Purvai, purvų, purvais, purvuose, apsipurvink, Vytautas nuplaus, Birutė atgaivins”. Mineralinių vandenų pavadinimai irgi priskiriami rašytojui.

Vaikščioję po miestą beveik tris valandas patraukėme į susitikimą su birštoniškiais į Carito bendruomenės namus, kur jie nuomoja patalpas, už kurias moka miesto savivaldybė. Sveikinimo žodžius tarė Birštono bendrijos pirmininkė Julija Barutienė, mūsų klubo pirmininkas Valmantas Naraškevičius, garbės pirmininkė Valerija Naraškevičienė. Mielai bendravome prie puodelio kavos. Iš abiejų pusių išsakyta daug gražių žodžių apie kolektyvų draugystę, linkėjimai kuo ilgiau išlikti jaunais širdimi, kuo daugiau džiaugsmo ir šypsenų, ištvermės ir sveikatos, būti laimingiems bendrystėje. Dainomis linksmino dalyvius šeimininkų mišrus vokalinis ansamblis ir mūsų klubo ansamblis „Gija“ (vad. V. Naraškevičius). Aktyviai jungėmės į ratelius žaidimams, šokome. Atsisveikinant mūsų gidė Aldona, kurianti eiles, išreiškė bendrą visų mintį žodžiais: „Išsiskirę susitikim / Ir bičiuliais pasilikim…“

Aktualus Birštone posakis, kad būnant mieste neįlipti į apžvalgos bokštą – tiesiog gėda. Tai ir lipome. Bokštas yra aukščiausias Lietuvoje – 51 m. 300 bokšto laiptelių ir 45 m aukštyje apžvalgos aikštelėje stebime kvapą gniaužiantį vaizdą į atsiveriančias Nemuno kilpas. Upė matosi iš abiejų pusių, tarsi būtume tarp dviejų Nemunų. Pasigrožėjome miesto panorama, mišku, Nemuno slėniu. Vėjas grasino pakelti virš debesų, tačiau atsilaikėme, net ir nusifotografavome.

Matėme daug grožio, kvėpavome gaiviu kurorto oru, turėjome nemažą fizinį krūvį, pailsėjome dvasiškai. Dėkingi Birštono bendrijai už puikiai praleistą laiką.

Janina Badokienė

Atsakyti:

Prašome įrašyti komentarą
Prašome įvesti vardą čia