Ankstyvą spalio 22 d. rytą LPS „Bočiai“ Ukmergės klubo „Viltis“ nariai kartu su ištikimais mūsų draugais, Ukmergės pedagogų veteranų klubo „Dar ne ruduo“ nariais, išvykome Utenos kryptimi, kur mūsų laukė Utenos bendrijos nariai, su kuriais kartu vykome į Latviją.
Mūsų nuolatinė gidė Sabina priminė, kad mes važiuojame svarbiu 1831-1836 metais nutiestos pašto magistralės Sankt Peterburgas-Kaunas-Varšuva keliu, kuris buvo vienas moderniausių Europoje. Trakto reikalams buvo pastatytos pašto stotys, stočių prižiūrėtojų namukai, kelio užkardos, karčiamos.
Utena atsidūrė trakto viduryje ir todėl buvo visos sąlygos išaugti į didelį ir gražų miestą.
1830 metais pradėtas statyti arklių pašto stoties pastatų kompleksas. Čia buvo pašto tarnyba, arklių keitimo vieta, kareivinės, poilsio kambariai laukiantiems karietų, kitiems pravažiuojantiems keleiviams.
Tik atidarius kelią Utenos pašte lankėsi Rusijos caras Nikolajus I-asis su sūnumi Aleksandru, čia buvo užsukęs ir rusų dailininkas Ilja Repinas.
Iki šiol išlikusiame seniausiame Utenoje mūro pastate dabar veikia Dailės mokykla.
Gidė pasakojo, kad 1843 metais Utenos pašte arklius keitė garsus prancūzų rašytojas Onorė de Balzakas, važiavęs į Sankt Peterburgą. Utenos pašto stotis mena ir 1858 metų rudenį iš čia diližanu į Sankt Peterburgo dvasinę akademiją išvykusį poetą, kunigą Antaną Baranauską. Jis ne iš karto galėjo įsėsti į pašto karietą, nes nebuvo vietų. Keturias dienas viešėjo Utenoje pas kleboną Otoną Praniauską, su kurio seserimi Karolina Praniauskaite jį siejo dvasiniai ryšiai. Karolina įkvėpė A. Baranauskui meilę lietuvių kalbai ir literatūrai, skatino rašyti lietuviškai. Poetas čia paskutinį kartą matėsi su K. Praniauskaite. 1859 m. ji mire nuo džiovos. Palaidota Utenos kapinėse.
Gidės pasakojimą apie Antano Baranausko ir Karolinos Praniauskaitės ryšius papildė Utenos bočių pirmininko pavaduotoja Amelija Katinienė.
Kitas mūsų sustojimas buvo Zarasuose. Užlipome ant aukščiausio Lietuvoje apžvalgos rato ant ežero kranto. Iš čia atsiveria įspūdingas vaizdas į Zaraso ežerą bei miesto apylinkes. 2011 m. ratą pastatė architektas Š. Kiaunė.
Gidė Sabina pasakojo miesto įsikūrimo istoriją. Zarasai prie Zaraso ežero įkurti XV a. pabaigoje – XVI a. pradžioje. Tuo laiku per šią teritoriją ėjo vienas pagrindinių prekybos kelių iš centrinės Lietuvos į Rygą ir Pskovą. Manoma, kad senovėje didžiojoje Zaraso saloje buvo vienuolynas su mūrine bažnyčia. 1506-ieji – bažnyčios įsikūrimo metai – laikomi miesto gimtadieniu. Šiose vietose gyveno viena baltų genčių – sėliai.
1835 m. pro Zarasus užbaigta tiesti Sankt Peterburgo-Daugpilio-Kauno-Varšuvos trakto atkarpa. 1836 metais lankęsis Rusijos imperijos caras Nikolajus I buvo taip sužavėtas nuostabaus miesto kraštovaizdžio, kad sumanė jį pervadinti savo sūnaus Aleksandro garbei. Kadangi imperijos sudėtyje jau buvo ne vienas miestas pavadinimu Aleksandrovskas, Zarasai buvo pervadinti į Novoaleksandrovską ir šiuo pavadinimu vadinti nuo 1836m. iki 1918 m.
Apžiūrėjome Sėlių aikštę, paminklą gydytojui Dominykui Bukontui, kuris taip pat darbavosi kultūros bei švietimo srityse.
Kelias iš Zarasų iki Daugpilio neprailgo. Mieste mus pasitiko Daugpilio lietuvių kultūros draugijos „Rasa“ pirmininkė Romalda Žuka. Draugijos patalpose mūsų laukė kitos draugijos narės. Dovanas prisiminimui įteikėme nuo klubo „Viltis“ narių, suvenyrus nuo Ukmergės padagogų veteranų įteikė klubo pirmininkė Danutė Gelūnienė, nuo Utenos bočių – pirmininkas Vladas Žilėnas ir pavaduotoja Amelija Katinienė. Kadangi atstovavome ne tik Ukmergei, Utenai, bet ir Lietuvai, vilkėjome tautinius rūbus, pasiėmėme lietuvišką atributiką.
Visi dainavome lietuvių liaudies dainas, klausėme šeimininkų atliekamų dainų lietuviškai ir latviškai. Išklausėme Romaldos pasakojimą apie draugijos veiklą. Linkėjome išlaikyti lietuvybę. Kalbėjomės apie tai, iš kokių Lietuvos vietovių kilę draugijos narės. Vaišinomės, šokome. Kadangi laikas nelaukė, turėjome atsisveikinti. Tarėmės kitą kartą susitikti jau Lietuvoje.
Ekskursiją po Daugpilį pravedė draugijos pirmininkė. Pasivaikščiojome po Daugpilio tvirtovę, kultūros ir informacijos centre išklausėme gido pasakojamą tvirtovės istoriją, aktualius įvykius, apžiūrėjome esamą ekspoziciją.
Aplankėme Šventyklų kalvą, kurioje greta stovi keturių konfesijų maldos namai: Martino Liuterio katedra, pastatyta 1893 metais, Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Romos katalikų bažnyčia, pastatyta 1902 metais, Šventųjų kankinių Boriso ir Glebo stačiatikių soboras, pastatytas 1905 metais, Šv. Nikolajaus sentikių maldos namai, pastatyti 1908-1928 metais. Pabuvojome stačiatikių sobore.
Pirmininkė pasakojo apie miesto pramonę, švietimą, kultūrą. Apie tai, kad Daugpilis yra daugiatautis miestas. Daugiausia yra rusų tautybės gyventojų -53%, latvių-19%, lenkų -17% ir kt. tautybių, lietuvių – 1%.
Mieste važinėja tramvajus. Daugpilyje susikerta 5 geležinkelio linijos.
Atsisveikinę su Romalda Žuka pasukome Agluonos link. Gidė Sabina pasakojo, kad Agluonos bazilika pastatyta vėlyvojo baroko stiliumi. Bažnyčioje saugoma didelė paveikslų, skulptūrų ir kitų meno vertybių kolekcija. Čia yra ir įžymus 17-tame amžiuje sukurtas šventasis paveikslas „Agluonos Stebukladarė Dievo Motina”, kuris atidengiamas tik religinių švenčių metu. Tikintieji šventąjį paveikslą laiko stebuklingu. Manoma, kad jis turi gydomųjų galių. Rugpjūčio 15-tą dieną švenčiama Švenčiausios Mergelės Marijos Dangun ėmimo šventė. Į šią kelionę vyksta ne tik Latvijos tikintieji, bet ir Lietuvos, Lenkijos ir kitų Europos valstybių maldininkai. Pasigėrėjome bažnyčios išore, vidaus apdaila, sugiedojome „Marija, Marija“.
Bazilikos teritorijoje 2015 m. rugsėjo mėn. atidengtas paminklas Lietuvos karaliui Mindaugui ir karalienei Mortai su jų sūnumi Rukliu / architektai Jonas Anuškevičius, Vytenis Izokaitis, skulptorius Vidmantas Gylikis/. Manoma, kad Mindaugas buvęs nužudytas 1263m. kartu su sūnumis Rukliu bei Rupeikiu ir palaidotas Agluonoje . Visi sugiedojome „Lietuva brangi“.
Kitas, ir paskutinis, mūsų lankymo objektas buvo Kristaus Karaliaus kalnas ir šalia esantis parkas, kuris yra kitoje Agluonos ežero pakrantėje, už 2 km nuo bazilikos. Gidė pasakojo, kad ši vietovė iki 2006 metų buvo apleista, pelkėta, be kelių ir apaugusi medžiais bei krūmais. Šios vietovės žemės savininkas verslininkas Janis Stupans kartu su skulptoriumi Eriksu Delpersu bei landšafto dailininke Anita Kazaki suprojektavo ir sukūrė Kristaus Karaliaus kalną ir parką su daugybe skulptūrų ir skirtingų rūšių augalais. Čia prisodinta ąžuolų, vaismedžių. Parkas sukurtas kaip padėka Dievui, Jėzui Kristui, kaip dvasinė vieta, kurioje žmonės gali pasisemti dvasinių vertybių. Gidė kvietė apsikabinti kiekvieną medinį angelą ir pasisemti dvasinės šilumos. Viską išsamiai apžiūrėti būtų prireikę kelių valandų, kurių mes jau neturėjome. Buvo laikas grįžti namo.
Trumpam stabtelėję parduotuvėje nusipirkti latviškų lauktuvių patraukėme Zarasų link. Autobuse pasveikinome naujai įstojusius į klubą narius.
Utenoje atsisveikinome su mūsų mielais senais draugais, dėkojome už šiltą bendravimą, buvimą kartu, kalbėjomės apie kitus susitikimus.
Grįždami į Ukmergę džiaugėmės prasmingai praleista diena, dalinomės įspūdžiais.
LPS „Bočiai“ Ukmergės klubo „Viltis“ pirmininkė Valerija Naraškevičienė
Nuotraukos Gražinos Kolosovos, Janinos Badokienės
