Rugsėjo 11 d. iš pat ankstyvo ryto, gaubiant tirštam rūkui, kuris ilgai neišsiskirstė, LPS „Bočiai“ Ukmergės klubo „Viltis“ nariai, keletas jų draugų vyko į ekskursiją po Suvalkijos kraštą.
Gidė Sabina supažindino su ekskursijos maršrutu, pasakojo krašto istoriją.
Nuo 1795 m. iki XIX a. pabaigos Suvalkijos kraštas priklausė Lenkijos karalystei. Anksčiausiai Lietuvoje (XIX a. pradžioje) panaikinta baudžiava, buvo vykdomos žemės reformos. Tai suteikė valstiečiams asmens laisvę. Dėl geresnių ekonominių ir kultūrinių sąlygų, derlingų žemių, regiono gyventojai tapo turtingiausiais XIX–XX a. Lietuvos ūkininkais. Todėl buvo sąlygos tėvams leisti vaikus mokytis. Tas laikotarpis davė šaliai daugiausia išsilavinusių šio regiono žmonių. Net 6 iš 20 Valstybės atkūrimo, Vasario 16-osios akto signatarų yra iš Sūduvos. Vienas iš jų – Lietuvos patriarchas Jonas Basanavičius. Šiame regione gimęs ir Jonas Jablonskis – lietuvių bendrinės kalbos kūrėjas, Lietuvos himno autorius Vincas Kudirka, trečiasis Lietuvos Respublikos Prezidentas Kazys Grinius, rašytojai Pranas Mašiotas, Vincas Mykolaitis – Putinas, poetė Salomėja Neris, poetas ir vertėjas Petras Arminas-Trupinėlis, Lietuvos palaimintasis Jurgis Matulaitis ir kiti. Marijampolės kapinėse palaidota rašytoja Julija Žemaitė- Žymantienė. Mūsų vienos dienos ekskursijoje galėjome susipažinti tik su maža dalele šio krašto istorijos.
Pirmiausia aplankėme Vilkaviškį. Vilkaviškis – vienas senesnių Sūduvos miestų, minimas dar XVI a. Nuo 1773 m. minimas ir Vilkaviškio dvaras, kuriame buvo apsistojęs ir pats Napoleonas Bonapartas. Pirmiausia ir patraukėme prie dvaro. Šiandien dvaras nebeturi buvusios išvaizdos. Čia gyvena kelios šeimos, kurių nėra kur iškelti, restauravimui nėra lėšų.
Pabuvojome Vilkaviškio Švč. Mergelės Marijos apsilankymo katedroje. XIX a. statyta bažnyčia neišliko. Antrojo pasaulinio karo metu apniokota bažnyčia pokario metais valdžios nurodymu buvo visai nugriauta. Vilkaviškio vyskupijai atgavus pilną savarankiškumą, 1991 m. buvo nuspręsta ant senosios pamatų statyti naują katedrą. Katedra pradėjo veikti 1998 m.. Grožėjomės puikiais vitražais, kuriuos sukūrė Kazys Morkūnas.
Vėliau stabtelėjome prie vieno svarbiausių nepriklausomybės siekėjų, mokslininko, tautosakos rinkėjo, gydytojo Jono Basanavičiaus paminklo, kurio skulptorius Antanas Žukauskas, architektas V.Balčiūnas. Padarėme bendrą nuotrauką.
Pabuvome prie 1998 m. atidengto to paties skulptoriaus Antano Žukausko sukurto paminklo Vincui Kudirkai. Rašytojo biustas iškeltas ant kolonos. Ant plokštės iškaltas „Tautiškos giesmės“ tekstas. Paminklas pastatytas aikštėje prie Vilkaviškio savivaldybės.
Vienas gražiausių dvarų Lietuvoje – Paežerių dvaras Uosių kaime. Didikas Simonas Zabiela, XVIII a. pabaigoje valdęs dvarą, nutarė pastatyti rūmus. Stilingus dviejų aukštų vėlyvojo baroko, pereinančio į klasicizmą, . rūmus suprojektavo architektas Martynas Knakfusas. Muziejaus gidė pasakojo, kad per beveik 400 dvaro gyvavimo metų vienas paskui kitą keitėsi šeimininkai.
1936 m. dvarą įsigijo Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, bankininkas Jonas Vailokaitis. Buvo rekonstruotas centrinis pastatas, įvestas centrinis šildymas. 1940 m. J. Vailokaičiui išvykus į Vokietiją čia buvo įkūrta žemės ūkio mokykla. Karo metu čia šeimininkavo vokiečiai. Baigiantis karui rūmai buvo apiplėšti. Po karo dvare gyveno darbininkų šeimos. Gyvenamieji kambariai buvo pirmame aukšte, antrame aukšte vienoje iš menių buvo laikomos vištos. 1952-1994 m. čia buvo Vilkaviškio melioracijos statybos valdybos patalpos. Tuo metu buvo suremontuotos patalpos, prižiūrimas parkas. Gidė pasakojo, kad dabar vienoje menėje kabantis sietynas buvo nupirktas už 10 000 rublių. Grožėjomės kambarių gipsine lipdyba, raštuotu parketu, autentiškomis vienos menės lubomis, atvežtomis parodai senovinėmis Meiseno porceliano vazomis, jonėninėmis kolonomis.
Dabar dvaro ansamblį sudaro rūmai, oficina / buvusi virtuvė, ledainė, tarnų gyvenamieji kambariai/, apžvalgos bokštas, parkas.
Toliau mūsų kelias vedė į Ožkabalių kaimą, Jono Basanavičiaus gimtinę. 1988 m. balandžio 1 d. šalia gimtosios J. Basanavičiaus sodybos buvo pradėtas sodinti Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolynas. Pasodinus ąžuolyną buvo pradėtas visos sodybos atstatymas. Atstačius gyvenamąjį namą, jame įrengta muziejaus ekspozicija.
Muziejaus gidė pasakojo, kad čia labiau pristatoma Suvalkijos regiono ūkininko vienkiemio sodyba, arba stuba, su atkurta XIXa. pabaigos – XXa. pradžios pasiturinčio valstiečio gyvenamąja aplinka. Ekspozicijoje yra keletas dr. Jono Basanavičiaus asmeninių daiktų. Šioje vietoje praėjo Jono Basanavičiaus vaikystė. Vėliau, besimokant, gyvenant ir dirbant kitur, J. Basanavičius tėviškeje tik lankydavosi. Čia gyveno jo brolis Vincas su šeima. Jam nelabai sekėsi ūkininkauti, tad Jonas nuolat jį rėmė. Ir rėmė ne už dyką, Vincas turėjo siųsti broliui surinktos tautosakos tekstus, ir tik tada gaudavo pinigus. Gidė pasakojo juokingus atvejus, kaip Vincas norėdamas brolį apgauti, išversdavo tekstus iš grožinės rusų literatūros, arba sugalvodavo įvairias kitas priežastis pinigams išpešti, tačiau Jonas visada suprasdavo apgaulę.
Atsisveikinę su Vilkaviškio rajonu išvažiavome į neoficialią Suvalkijos sostinę – Marijampolę. Čia mūsų jau laukė Marijampolės bočių metraštininkė, kuri gerai pažinodama savo gimtąjį miestą pravedė mums ekskursiją. Pirmiausiai apžiūrėjome didingą skulptoriaus Kęstučio Balčiūno paminklą „Tautai ir kalbai. Lietuvos vardo 1000-mečiui paminėti“. Paminklas Jonui Jablonskiui priešais Marijampolės Rygiškių Jono gimnaziją pastatytas 1992 metais, jo autorius – skulptorius Petras Aleksandravičius. Taip pat apžiūrėjome paminklus Vincui Mykolaičiui – Putinui, Vytautui Didžiajam, LDK kunigaikščiui Vyteniui, Kristijonui Donelaičiui. Išklausėme jų sukūrimo istorijas. Būdami
prie senųjų kapinių išklausėme jų istoriją, sužinojome kokie žymūs žmonės čia palaidoti. Aplankėme Šv. arkangelo Mykolo baziliką, kuri pastatyta 1824 m. Ji garsi ne tik tarp vietos tikinčiųjų, bet ir tarp kaimyninių kraštų piligrimų, atvykstančių pasimelsti prie joje palaidoto palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio palaikų. XIX–XX a. pradžioje bažnyčia ne kartą plėsta ir puošta, sujungta su šalia esančiu vienuolynu. Apžiūrėjome 1987 m. bažnyčioje, Švč. Jėzaus Širdies koplyčioje, įrengtą Palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio altorių. Prie dešiniosios koplyčios sienos įrengtas ekspozicinis stendas. Jame saugoma gipsinė pomirtinė palaimintojo Jurgio Matulaičio kaukė, keletas jo liturginių rūbų bei paskelbimo palaimintuoju dekreto kopija.
Kadangi jau vėlavome, tai skubėjome į susitikimą su LPS „Bočiai“ Marijampolės bendrijos senjorais, kur mus pasitiko pirmininkė Joana Bridžiuvienė, kiti nariai. Susitikimas prasidėjo koncertine programa. Ukmergės senjorams atstovavo Ukmergės kultūros centro „Bočių“ moterų vokalinis ansamblis „Lyra“. Su malonumu klausėmės marijampoliečių mišraus vokalinio ansamblio atliekamų dainų. Pasivaišinome cepelinais, padainavome bendrų dainų. Deje, laikas bėgo, reikėjo važiuoti namo. Visi pergyvenome, kad buvo per trumpas bendravimo laikas. Nutarėme vėl susitikti artimiausiu metu.
Kelias į namus neprailgo. Tradiciškai prie mikrofono ėjo linksmas istorijas pasakoti, eiles skaityti, dainas dainuoti ekskursijos dalyviai.
LPS „Bočiai“ Ukmergės klubo „Viltis“ pirmininkė Valerija Naraškevičienė
Nuotraukos Janinos Badokienės, Silvijos Knezekytės
