Vilkmerge.lt
Atlikėjas pradžiugino du kartus: pirmą kartą – tiesiog pavydėtinu punktualumu, antrą kartą – kad pagalvojo ne tik apie moteris, bet ir apie vyrus. Dainuojant visiems žinomas dainas, nūnai tapusias užstalės dainomis – „talaluškomis”, moterys skendėjo muzikos garsuose, o vyrai galėjo ganyti akis į dvi šokėjas, kurios užsiiminėjo pseudo-indiška aerobika, rūbais nuspalvindamos mūsų pilką kasdienybę visomis vaivorykštės spalvomis.
Solistas iš širdies dainavo įdirbtą repertuarą, bet neviršijo kvintos diapazono (tam tikras muzikinis intervalas), o koncerte melodijų, akompanimento (įrašyto kaip visada automatinėmis aranžavimo kompiuterinėmis programomis) bei tekstinių frazių vienodumas taip įgriso, kad norėjosi įterpti bent vieną kitą nešvankią eilutę, tuo paįvairinant ir bent kiek pakeliant nusibodusių dainų nuotaiką. Nesibaigianti, kaip spageti makaronas, melodijų mažorinėje dermėje virtinė, baigė įgristi matyt ir dainininkui, nes būdavo pereinama į aukštesnes tesitūras, šūktelėjimus, o galų gale solines partijas atlikėjas perleisdavo publikai, kuri, matomai, dažnai traukia šį repertuarą užu stalo.
Gaila, kad kartais profesionalumas įgauna lakoniškumo bruožų ir dainos tampa vienodos savo besikartojančiomis frazėmis, melodijos panašios viena į kitą, tarsi seserys dvynukės. Tikras dvasinio skurdo ir minimalistinių išraiškos priemonių paradas. Akivaizdu, mūsų šalį krečia ne tik ekonominė krizė.
