O metai juk ne tam, kad juos skaičiuotum. Ką tik išjojo ant žirgo žavus princas Pavasaris, sukeldamas soduose žiedų pūgą. Medžiai apsirėdė aksomines suknias. Bitės žiedų nektarą kibirėliais semia. Birželis. Vasaros pradžia. Kokia ji bus, aš ne sinoptikas Naglis Šulija, nuspėti negaliu. Raibos gegutės nepaklausi, ji tik kukuoja ku kū, nusikvatodama skaičiuoja mūsų metelius. Gegutė raiboji priskaičiavo, kad šių metų, birželio 2 dieną, Danai Žalaitei-Joteikienei iš Vidiškių miestelio, sukanka 60 – metų. Jubiliejus, tačiau Dana sako, jog savo gimtadienių nesureikšmina, jų niekados nešvenčia. Ir savo metų neskaičiuoja. Juk ne skaičiai nulemia metus, bet mūsų keliai, darbai ir mintys. Tuo, kuo praturtiname žmones kitus, mokėdami save dalinti.
Dana Žalaitė – Joteikienė gimė ukrainietės ir lietuvio šeimoje Vorkutoje. Dviejų metukų geltonplaukę mergytę tėvai parsivežė į Lietuvą ir apsistojo Ukmergėje, Užupyje. Dideliame, daugiaaukščiame name, net su keturiomis laiptinėmis. Dana lankė Ukmergės trečią vidurinę mokyklą, dabartinę Ukmergės Senamiesčio progimnaziją. Baigusi mokyklą jauna mergina iškart pradėjo dirbti Šilo siuvimo gamykloje. Norėjo būti savarankiška, kuo greičiau atsistoti ant savo kojų. Yra posakis: „kas nedirba mielas vaike, tam ir duonos duoti nereikia.“ Dana valgė savo prakaitu uždirbtą duoną. Tuomet ji – skanesnė ir už bet kokį pyragą. Ji dirbo ir Lelijos siuvimo gamykloje. Teko dirbti socialine darbuotoja Ukmergės krašto neįgaliųjų sąjungoje. Kiekvienas darbas yra garbingas, jei jį atlieki atsakingai, kruopščiai nuo pradžios iki galo.
Žmogus gimdamas atsineša Dievo jam skirtą likimą. Taip jau surėdyta, kad nuo likimo nepabėgsi. Kaip pasakojo Dana, su savo vyru Aleksandru iš matymo buvo pažįstami nuo pat vaikystės. Kadangi jų šeimos gyveno tame pačiame name Pivonijos mikrorajone, tiktai skirtingose laiptinėse. Tačiau jiedu nedraugavo. Prieš išeidamas į armiją Aleksandras susitikęs Danos paklausė: „ar lauksi manęs“? Tačiau ką ji į tai atsakė – nežinau. Jaunuoliui nuo vaikystės krito akin geltonplaukė kiemo mergaitė. Aleksandras tarnavo Šiaurės jūrų laivyne, jūreiviu, tris metus. Iš tarnybos grįžo 1987 metais ir įsidarbino Ukmergės Vienybės gamykloje. Prabėgus metams, 1988 – ais, gegužės 1 dieną, Dana ištekėjo už Aleksandro Joteikos. Ak, ta svaiginanti gegužė. Puošiasi žemė baltais optimizmo žiedais. Dovanoja šviesą, viltį, meilę, ramybę. Jaunavedžiai tame pačiame name įsigijo trijų kambarių butą, tik dar sekančioje laiptinėje. Šeimai kiekviena diena būna pilna prasmingų ir žavių akimirkų. Visos svajonės virsta gyvenimo realybe. Ukmergėje gimė sūnus Alanas ir dukra Sandra.
Kokia didelė – motinos širdis. Joje sutelpa viskas. Danutė neabejinga kito nelaimėj, skausmui, jai gaila visų. Regis išgelbėtų visą pasaulį, jei tik nuo jos priklausytų. Ji su vyru priėmė labai atsakingą, rimtą ir kilnų sprendimą. Į savo šeimą paėmė auginti tris svetimos šeimos vaikus. Du broliukus ir sesutę. Dmitrijų, Konstantiną ir Dianą. Jauniausiai tada buvo pusantrų metukų. Tačiau gyvenimas nebuvo rožėmis klotas. Padidėjus šeimai, prisidėjo darbų ir rūpesčių. Didžiulė atsakomybė gulė ant motinos pečių. Kaip savo meilę, šilumą, dėmesį, padalinti visiems vaikams po lygiai. Neišskiriant nei vieno. Priglausti, paguosti, užjausti, išmyluoti, visus išklausyti, apklostyti. Kad būtų sotūs, sveiki, šiltai aprengti. Gyvenimo kelias – tai iššūkis, tačiau, kai juo einama kartu, tai kelionė yra maloni ir įveikianti visus iššūkius. Bet metai tie kaip upėje vanduo, nepastebimai bėga, vaikai auga, poreikiai didėja. Trijų kambarių butas didelei šeimynai tapo per ankštas. Tenka ieškoti erdvesnių namų. Ir tuomet, 2011 metais, šeima įsigijo namą su ūkiniais pastatais Vidiškių miestelyje. Jauniausiai dukrai Dianai dar teko mokytis Vidiškių pagrindinėje mokykloje. Kadangi buvo ūkiniai pastatai, šeimyna nedvejodama pradėjo auginti paukščius: vištas, žąsis. Tvartelyje ėmė kriuksėti paršeliai. Vėliau atsirado ir kitų gyvulėlių: arklys, ožka. Ūkis po šiai dienai plečiasi.
Plasnoja metai lyg paukščiai sparnuoti. Vaikai vienas po kito iš namų kelia savo sparnus. Pradeda stotis ant savo kojų. Sūnus Alanas sukūrė šeimą, gyvena Kėdainiuose. Dukros Sandra ir Diana gyvena Ukmergėje. Sūnūs Dmitrijus ir Konstantinas gyvena Ukmergės rajone. Dana močiutė. Turi tris anūkus. Tegul vaikai ir anūkai jai teikia laimę, o kiekviena pragyventa nauja diena būna saulėta. Dana sako: „kokia aš laiminga, kad juos visus turiu.“ Neskaičiuoja bemiegių naktų, pralietų ašarų karčių, nei kasdienių rūpesčių. „Matyt tokia – mano lemtis. Dariau tą, ką liepė manoji širdis. Jeigu reikėtų, pakartočiau viską iš naujo.“ Kaskart smagu matyti Danutę besidžiaugiančią didele šeima, vaikų ir anūkų pasiekimais.
Sakoma, kad mokytis niekada ne vėlu. O ką išmoksi ant pečių nenešiosi. Sulaukusi penkiasdešimties metų, Dana nusprendė mokytis. Įstojo į Alantos technikumą socialinės darbuotojos specialybės studijuoti. Ji pati turi neįgalumo grupę. Priklauso Ukmergės krašto neįgaliųjų sąjungai. Dalyvauja jų veikloje ir laisvalaikiu dainuoja ansamblyje „Daina“. Pakvietė prie šio kolektyvo prisijungti ir mane. Su daina linksmiau gyventi, dirbti ir mokytis – lengviau. O neįgalumas nereiškia, kad žmogus turi sėdėti ir laukti paskutinės teismo dienos. Dana ne tik daugiavaikė mama, bet ir aktyvi saviveiklininkė. Jau eilę metų Danutė dainuoja Ukmergės KC Vidiškių skyriaus folkloro kolektyve „Ulyčia“. Praeitais metais liepos 2 dieną, kartu su kolektyvu „Ulyčia“, dalyvavome Vilniuje „Dainų šventėje“. Danutė prisijungė ir prie Šventupės romansinių dainų kolektyvo „Šventerečius“. Teko dainuoti ir kolektyve „Obelėlė“. Dalyvauja Šventupės ir Vidiškių bendruomenių veikloje. Kadangi Danutė pati vairuoja automobilį, suspėja visur. Kartu dalyvaujam LPS Bočiai „Viltis“ senjorų kolektyvo veikloje, išvykose. Stengiasi gyvenime prie įvairios veiklos prisiliesti. Abiem teko trumpas intermedijas suvaidinti per 530 metų Šventupės dvaro jubiliejų.
Gyvenimas yra be galo žavus, kad niekad nežinai kas bus šiandien, rytoj. Per skubėjimą ir veiklą, ko tik mums nenutinka. Papasakosiu mudviejų kelis nuotykius. Praeitą žiemą nuėjom prie Mūšios upelio. Upė užšalusi. Aš buvau pasiėmusi lazdą. Padaužiau ledą, bet neišdrįsau lipti ant jo. Čia kur buvus, kur nebuvus, tik šast man pro šoną Danutė ant ledo. Rėkiu nelipk, nes įlūši. Na kur tau ji klausys. Koją tik ant ledo ir murkt visu svoriu į šaltą vandenį sulig bamba. Aš ją traukiu, verkiu, šaukiu. O ji, kad juokiasi įlūžusi vandenin, net už pilvo susiėmusi. O man juokas neima, nes nė gyvos dvasios aplink nesimato ir telefono prie savęs neturiu. Gerai, kad viskas baigėsi laimingai, išsikapstėm iš upelio. Dar vienas nuotykis. Važiuojam kartą pirmadienį neįgaliųjų sąjungon repeticijon. Pakeliui užvažiuojam į jos sūnaus avininkystės ūkį. Šaltas ankstyvas pavasaris, šlapdriba, lietus. Danutė apsirengusi spec. drabužiais, su kaliošais, einam avidėn. Staiga persigalvoja ir man liepia grįžti, mašinoj palaukti. Grįžtu prie automobilio, už rankenos timpt, timpt, kadgi durys neatsidaro. „Kur raktai?“ Žiūrim viena į kitą. O raktai mašinos viduje. Važiuoja mašina kuri siuntinius išvežioja. Sustabdau ją. Jaunuoliui aiškinu koks keblus reikalas moteriškes ištiko. Vairuotojas atėjo, bandė padėti, ačiū jam, bet nieko nesigavo. Ir taip keletą kilometrų iki Ukmergės miesto einam pėsčios per liūtį. Už durnos galvos ir kojom „nespakajus“. Lietus mus perlijo kiaurai. Einam taip kaip stovim, be nieko. Daiktai palikti mašinoje: pinigai, dokumentai, dainų tekstai. Nepaskambinsi niekam. Mano telefonas išsikrovęs, o Danutės užsirakinusioj mašinoj. Netoli miesto užeinam pas Danos pažįstamą moterį. Davė ji Danai striukę persirengti, kedus persimauti ir klausia: „tai kur jūs tokios einat, gal pavežti?“ sakom „ Į neįgaliųjų sąjungą, repeticijon.“ Kai atvykom į vietą čia davė mums sausų drabužių persirengti ir socialinis darbuotojas iškvietė tech. pagalbą, kad atidarytų mūsų automobilį.“ Visų mūsų nuotykių neaprašysi. Apie mudviejų įvykius galima romaną parašyti, tai žmonėms būtų smagaus juoko.
Kadangi įvairiuose saviveiklos kolektyvuose dalyvaujame kartu, pakalbinau Danutę, kad prisijungtų giedoti prie Vidiškių parapijos bažnyčios choro. Ilgai nesvarsčiusi atėjo. Nuo 2021 metų vasaros, Danutė gieda su mumis Vidiškių parapijos Švč. Trejybės bažnyčios chore. Ji sako: „kad neskaičiuokim mes tų metų, kad nereikėtų vietoje stovėti, nors nebegrįš vaikystė ir jaunystė, bet liks dienų branda ir jų prasmė.“ Ne mes skaičiavome josios metus, bet raiba gegutė, Vidiškių šile už Šventosios upės. Nors ji ir nešvenčia savo gimtadienių, tačiau mes, bažnyčios choristai su vargonininke Milda Dunčiene, sveikiname Daną Joteikienę garbingo 60 – čio Jubiliejaus proga ir skiriame iš visos širdies šiuos žodžius:
Danute,
„Kaip sėkla žemėn nukritai, augai, vaisius subrandinai,
Audrų ir vėjų lenkiama, džiaugeisi atžalų vada.
60 – metų ne riba, širdis jauna kolei gyva.
Veide lai žydi šypsena, o metai aplenkia Tave.
Te skausmas ir bėdos Tavęs nebaugina,
Te laimė, džiaugsmas ir malda, Tave atgaivina.
Sveikatos Tau ir Dievo palaimos“.
Genoefa Povilavičienė
