Asociacija “Kauno moterų linija”, Specializuotos kompleksinės pagalbos centras
Nuolat kas nors skyla, dūžta ar trūkinėja. Dūžta puodeliai ir telefonų ekranai, skyla lėkštės, daužomi automobiliai, nutraukiamos sutartys. Lūžta medžių šakos nuo vėjo, trūkinėja balsai po bemiegių naktų. Vieni dalykai subyra akimirksniu, kiti — tyliai, po truputį, ilgai laikydamiesi iš paskutiniųjų.
Mažesniuose miestuose kalbos sklinda greit. Čia greičiau pastebima nauja šukuosena, nauja mašina, ilgiau kieme stovintis automobilis, užsitęsęs vakaro triukšmas ar neįprastai tylus kaimynas laiptinėje. Jei tik bus įdomu, nesunkiai sužinosi, kas susituokė ar išsiskyrė, kas grįžo gyventi pas tėvus, kieno vaikas išvyko į užsienį. Gal todėl taip smagu dalintis savo džiaugsmu, o sunkumus norisi paslėpti kuo giliau.
Dažnai žmonės labiau bijo ne pačios problemos, o to momento, kai apie ją sužinos aplinkiniai. Vis dar labai gajus įsitikinimas, kad šeimos problemos turi likti už uždarų durų. Kad nėra namų be dūmų. Kad reikia pakentėti, nes „gal praeis“. Kad visos poros pykstasi. Žmonės pripranta prie frazių „nieko tokio“, „būna visko“, „svarbu vaikai turi abu tėvus“. Todėl net tada, kai darosi sunku, daugelis pirmiausia mokosi ne kalbėti, o tylėti. Tyla tampa normalia būsena ir kartais trunka labai ilgai. Dažnai ji prasideda gerokai anksčiau nei pati krizė – nuo atsargiai renkamų žodžių, nuo nuolatinio jausmo, kad namuose reikia būti atsargesniam, kad nereikia provokuoti konflikto. Neužduoti klausimų netinkamu metu. Nepertraukti. Neprieštarauti. Tačiau tyla retai sustabdo tai, kas namuose pamažu tampa pavojinga.
Gyvenant nuolatinėje įtampoje, ribos ima dingti nepastebimai. Pirmiausia keičiasi kalba – atsiranda kandūs žodžiai, menkinimas, kaltinimai, grasinantis tonas. Vėliau prisideda kontrolė, nuolatinis tikrinimas ir juos lydinti baimė suklysti, įtampa prieš grįžtant namo. Kai emocinis spaudimas tampa norma, fiziniai veiksmai dažniausiai atsiranda kaip jau dingusios ribos tąsa – dūžta ne tik daiktai, dūžta širdys. Ar tai jau tikrai smurtas? O gal tik dar vienas „sunkus laikotarpis“ ? Ar galima vis dar tikėtis, kad viskas pasikeis? Ar tie atsiprašymai, pažadai, tas švelnumas leis patikėti dar kartą, kad viskas jau praėjo ir niekada nepasikartos? O gal jau ir nebežinau kaip kitaip gyventi nesisukant tame nesibaigiančiame pažeminimo, skausmo, gėdos, kaltės ir vis dar gyvos vilties rate?
Tylos kainą dažnai pirmasis pradeda skaičiuoti kūnas. Ne staiga, o beveik nepastebimai. Miegas neatneša reikalingo poilsio, dienos metu sunkiau išlaikyti dėmesį, o nereikšmingi dalykai ima erzinti stipriau nei turėtų. Skauda ir tą, ir aną, o nuovargis tampa nuolatiniu palydovu. Žinoma, kūnas savotiškai prisitaiko prie nuolatinės budrumo būsenos – tarsi visada reikėtų šiek tiek daugiau atidumo, šiek tiek daugiau atsargumo, net kai išoriškai nieko nevyksta. Todėl pagalbos dažnai ieškoma labai vėlai. Tada, kai kasdienybė jau seniai nebeturi lengvumo. Kai ji tampa nuolatine pastanga, reikalaujančia daugiau, nei būtų galima toliau tylėti. Kai vieną dieną tampa aišku, kad jau tikrai nebesinori grįžti namo. Būtent todėl taip svarbu kreiptis pagalbos.
Specializuotos kompleksinės pagalbos centruose (SKPC) dirbantys specialistai – konsultantai, psichologai, teisininkai – padeda atpažinti smurto požymius, suprasti jo priežastis ir palydi ieškant galimų sprendimų. Patiriant smurtą artimoje aplinkoje – psichologinį, fizinį, seksualinį ar ekonominį – pagalbos verta ieškoti kaip galima anksčiau. Dar iki tol, kol tyla netapo nuosprendžiu. Prasidėjęs, atrodytų, visai nekaltai, smurtas retai sustoja savaime. Dažniausiai jis stiprėja — po truputį, beveik nepastebimai, vis perkeldamas ribą to, kas santykiuose tampa normalu.
Ukmergės rajono savivaldybėje Specializuotos kompleksinės pagalbos centro funkcijas atlieka asociacija „Kauno moterų linija”. Teikiama pagalba – nemoka ir konfidenciali.
Kur kreiptis pagalbos?
Tel. +370 618 40044
El. paštas: skpc@moterulinija.lt
Daugiau informacijos: www.specializuotospagalboscentras.lt ; www.moterulinija.lt
