Pradinis Kultūra Kryptis – link „Potėpio“

Kryptis – link „Potėpio“

432
0

Kasmetinė Ukmergės krašto menininkų paroda, vykusi Ukmergės kultūros centro dailės galerijoje 2023 gegužės 24 – birželio 30 dienomis taip, kaip ir pernykštė, vadinosi „Potėpis“. Tačiau tai – ne vien tapybos, disponuojančios potėpiu, paroda. Šalia tapybos kūrinių joje eksponuota ir grafika, ir trimatė plastika. Nepaisant to, kad trisdešimt dviejų ekspozicijos autorių profesinių įgūdžių slenkstis, stilistinės kalbos būdai bei patys vaizdai yra labai nepanašūs vieni į kitus ir todėl nelengvai duodasi apibendrinami, čia dominavusia tema galima laikyti gamtą. Ir tai – ne nuostabu.

Peizažai, gėlių natiurmortai parodo lietuviškos pasaulėjautos artumą gamtai, kuris yra įsišaknijęs ne tik tautinėse tradicijose ir papročiuose bet ir tapybos lauke, parodoje tuo liudydamas meninės mūsų tradicijos gajumą. Juk šalia portreto peizažas buvo populiariausia Lietuvos tapybos tema dar tarpukaryje. (Skirtingai nuo gamtos vaizdų, portretas parodoje tebuvo vienas – V. Pupelienės pieštuku atliktas „Daliaus portretas“.) Ukmergės menininkų paveiksluose gamta pirmiausiai atsiskleidė kaip vidiniai menininko išgyvenimai, nesunkiai pasiekę žiūrovų, po žiemos pasiilgusių gamtovaizdžio gyvybingumo, pagavą.

Idealizuoti, kone fotografiškai tikslūs V. Mackevičiaus „Natiurmortas su taure vyno“, nuotaikingi A. Stiško peizažai „Natura iš Lyduokių krašto“, raiškūs N. Petra „Gamtos papuošalai“, M. Lukoševičiūtės-Žicevičienės gėlių žiedai, V. Adomavičiūtės aukštoje žolių pievoje besiganantis arklys („Arklys Gaschume, Austrijoj“), gėlynuose pabirę drugeliai, fiksuojantys ne tik faktą, bet ir susižavėjusį, pakilų paties dailininko žvilgsnį į vaizduojamą objektą, spinduliavo ir romantiką, ir dažno žiūrovo mėgiamą vaizdo atpažįstamumą.

Iš visų menų pastarasis tapyboje yra dažniausiai pasitaikantis, kadangi tapyba natūros atžvilgiu yra iliuziškiausia meninės raiškos forma. Tapybos pajėgumas sukurti iliuzorinę tikrovę arba atkurti regimos realybės paveikslą remiasi tapybos galimybe suformuoti trimačių pavidalų ir erdvės įspūdį, maksimaliai panašų į spalvotus aplinkos vaizdus. Vis dėlto natūra meno kūrinyje gali peraugti pati save, virsdama tam tikrų vidinių nuotaikų, tiesiogiai gamtos nevaizduojančių, tyrimu, suartėjančiu su abstrakcija. Tokiais darbais galima laikyti E. Šlepetytės „Įaustą laiko skaičiavimą“, K. Kasmauskienės „Šviesą naktyje“, J. Šlepetienės „Siūbavimą“ ar E. Darulio „Formų įvairovę“ kuri, kaip ir grynosios tapytojo abstrakcijos, dažniausiai išsiveržia iš formas generuojančio ir visą paveikslą įaudrinančio centro.

Gamtos inspiruotos, abstrakcijas primenančios kompozicijos visada patenkina žiūrovų poreikius, kadangi neįpareigoja jo griežtomis idėjomis ar siužetais, ir kiekvienas čia yra laisvas įžvelgti tai, ką nori. Ypač tada, kai kūrinys yra tvirtai suręstas tiek spalviniu, tiek ritminiu požiūriu. Tokiu atveju jį galima matyti tiesiog kaip dekoratyvinį vaizdą, nepaisant to, jog paveiksle gali būti užkoduota net ir socialinė idėja, kaip, pavyzdžiui, J. Zarecko kūriniuose. J. Zarecko paveikslų tema, išreikšta ornamentus primenančiais spalviniais raportais, drauge tampa ir nuo temos atsietu estetiniu vaizdu, maloniai glundančiu prie akies. Dar labiau nuo tiesioginio, iliustratyvaus temos įvaizdinimo yra nutolę R. Zareckienės paveikslai „Iš močiutės skrynios“, kurių spalviniai ir linijiniai tvinksniai formuoja tolimas vaizdines sąsajas su tautodailės dekoro ženklais, žaismingi V. Žvirblio darbai „Pelican’s Dream“ I, E. Katinaitės „Mandala“ bei „Asmendala“ ir beveik užduotimi žiūrovui virtęs P. Arlausko darbas „Žalčių karalienė“. Jame žvilgsnis, paskatintas pavadinimo, užsimoja ieškoti moters ir žalčio motyvų grafinėje linijų pynėje. Panašiai, kaip ir N. Stunskaitės piešiniuose.

Pagrindinė grafikos meninės išraiškos priemonė yra linija, o grafikos kūriniuose kartais pasitaikanti spalva dažniausiai atlieka pagalbines emocinės įtaigos ir formalaus vaizdo struktūravimo funkcijas. Kaip tik spalvos – pagrindinio emocijos nešėjo – trūkumas grafikoje suformuoja ilgesingą, nostalgišką kūrinių atmosferą. Ji parodoje ženklino N. Ingelevičiūtės – Vilutienės tolumoje skęstančias miglas („Migla tolumoje“), O. Judakovos darbą „Be pavadinimo“, monochromines A. Tarabildienės iliustracijas, J. Grigucevičienės „Žuvytes“ ir A. Darulytės „Triušį“, sustingusį, regisi, ne dabarties, bet praeities laike.

Praeities laiką mena ir L. Dzigaitės darbai „Bičiulystė“ atlikti, kaip sako pati autorė, žolynų grafikos technika. Sukomponuoti iš beveik monochrominių šiltuma alsuojančių medžiagų – šiaudų, džiovintų augalų, korio, jie sukuria tolimo mitinio laiko vaizdinį. O laiko patina pasidengusią medžio tekstūrą išryškinanti R. Zinkevičiaus skulptūra „Angelas iš praeities“ pačiu pavadinimu liudija kūrinyje esantį praėjusį laiką. Panašiai, kaip ir a. a. M. Striogos skulptūrinė plastika „Matyk abi puses“ disponuojanti apibendrintomis, takiomis formomis, primenančiomis augimą, kuris neiliustratyviai žadina asociacijas su organika ir gamtiškumu.

Kraštovaizdis neretai esti susijęs su žmogaus būties ženklais. Švelniose B. Žilėninenės akvarelėse („Baltas namas prie Vilkmergėlės upelio“) urbanistiniai motyvai yra beveik išstūmę gamtą, tačiau ji, būdama tiesiogiai nevaizduojama, čia egzistuoja paveikslų meninės raišos ir pačios akvarelės skaidrumo dėka: pripildyti permatomų šešėlių ir atspindžių kūriniai leidžia nujausti juose esantį oro substantyvumą ir lengvai dvelkiantį vėją, virpinantį ant medžių šakų likusius lapelius. Gi K. Darulienės darbuose paukštis, laumžirgis plazdena ne gamtovaizdyje, bet beorėje plokštumoje, panašiai, kaip ir E. Nečiūnienės žuvis, kuri plaukia ne vandenyje.

Tačiau beorės, dekoratyvios erdvės nuo šių sutvėrimų įgyja smagaus gyvybingumo. Nors su gamta neturintys nieko bendro, smagiu netikėtumu pasižymi ir A Kulikausko kūriniai „ameriCANa“, nuo natūros perkeliantys žiūrovą į postmoderią pasaulio jauseną, kurią, kaip ir A. Janulio objektuose žadina originaliai panaudoti redimeidai arba į žiūrovo refleksijas kviečiantis jaunos skulptorės M. Simanavčiūtės rago formos objektas.

Nepaisant mano parašytųjų kūrinius apibūdinančių žodžių, jokie kūriniai žodžiais yra neišsemiami. Kaip ir medinė Č. Lukensko „Knyga“, kuri į knygą yra šiek tiek panaši, bet jos negalima atsiversti ir perskaityti. Vis dėlto tikiuosi, kad man pavyko skaitytojams nurodyti bent parodos kūrinių žiūrėjimo kryptis. Tikiuosi, kad kelią kiekvieno kūrinio link skaitytojai susiras patys.

Autorius Dr. Dalia Karatajienė

Atsakyti:

Prašome įrašyti komentarą
Prašome įvesti vardą čia