Pradinis Švietimas Basanavičiukų išvyka į didžiausią Europoje muziejų po atviru dangumi

Basanavičiukų išvyka į didžiausią Europoje muziejų po atviru dangumi

1373
0

IMG 0785 copy

Visiems labų dienų nuo Piko iš Lietuvos liaudies buities muziejaus Rumšiškėse!

Tai – vienas didžiausių ir daugiausiai eksponatų (140 pastatų ir daugiau nei 88 827 kilnojamų eksponatų) turintis etnografijos muziejus Europoje po atviru dangumi, atspindintis XVIII a. pabaigos – XX a. pirmos pusės visų penkių Lietuvos regionų: Dzūkijos, Aukštaitijos, Suvalkijos, Žemaitijos ir Mažosios Lietuvos valstiečių bei miestelėnų buitį, darbus, tradicijas. Štai ten gražią gegužės 15 – tąją ir nuvykome. Pasidalinę į dvi grupes, apžiūrėjome ne viską – kitaip būtų reikėję kelias dienas sugaišti – tačiau tikimės grįžti, garlaiviu paplaukioti, žvakių lieti ar duonos kepti išmokti – muziejus siūlo daug edukacijų, rengia daug tradicinių švenčių. Gido vedami apžiūrėjome Žemaitijos regiono ekspoziciją. Kuplūs, žemai nuleistais stogais pastatai, erdvūs kiemai, namuose – patogūs ąžuolo baldai, daug medžio raižinių.

Žemaičių audiniai ryškūs, sodrių spalvų, moterys labai mėgo skareles. Žmonės atkaklūs, tvirti, dažnai nekalbūs, užsidarę. Muziejuje žemaičių kaime matėme tris sodybas: vidutinioko, mažažemio ir turtingo didžiažemio, kuris negalėjo išsiversti be samdinių. Netoli kepurinio malūno ir pakelės smuklės nedidelėje sodybėlėje stovi senasis „numas“ su atviru ugniakuru viduje ir ūkinėmis patalpėlėmis po vienu stogu. Kadaise tokiuose būstuose buvo gyvenama, o XIX a. jie buvo naudojami jau tik kaip ūkiniai pastatai.

Kita grupė apžiūrėjo Aukštaitijos regiono etnografines sodybas. Žmonės gyvenę laisvai išsidėsčiusiuose vienkiemiuose arba „ūlyčiose“, kur gyvenamieji namai išsirikiavę palei kelią, o ūkiniai sustatyti kiemo gilumoje. Tradicinis gyvenamas namas – trijų – penkių patalpų „gryčia“. Audiniai linksmų, šviesių spalvų. Ištekėjusios moterys dengė galvas nuometais, kaimuose skambėjo sutartinės. Muziejuje Aukštaitija pristatoma vienkiemine sodyba, gatvinio rėžinio kaimo fragmentu, keliais pavieniais pastatais. Aukštaičiai mėgo kotlystulpius, statydavo kuo aukštesnius. Ekspozicijoje pristatyti kasdieniai bei retesni darbai – rėčių gamyba, pintinių pynimas, ir keliaujančio siuvėjo buvojimas kaime, ir šventės (Velykos, vestuvės).

Lankėmės Dzūkijos pusėje. Dzūkija – nederlingiausia, bet bene gražiausia Lietuvos dalis, su Nemunu, ramiai plukdančiu savo vandenis, su miškais, pilnais grybų, uogų … Visais laikais daugumos dzūkų pagrindinės pajamos buvo iš miško. Audiniuose dažnai marguoja lapeliai, gėlytės, tarsi dzūkės būtų norėjusios perkelti į audinius aplinkos grožį. Dzūkų gyvenamasis namas – „stuba“. Prie pirkios, po pušele – nedidelis, svirnelis su balkonėliu. Paulius Galaunė, beje, ukmergiškis, tyrinėdamas svirnus, pastebėjo įdomų dalyką – mūsų svirneliuose ilgio ir pločio santykis labai artimas tam dydžiui senosiose graikų šventyklose.

Žaidėm įvairių liaudies žaidimų: vaikščiojom kojokais, supomės supynėse, važinėjome ratukais, paspirtuku, mokytoja pasakojo, kaip žaidžiami senoviniai stalo žaidimai „Vilkiukas“, „Gyvatėlė“. Matėme, kaip atrodo ledo pačiūžos, grojome senaisiais instrumentais – pūtėme beržinę dūdą, ragą.

Gražiausia ekspozicija – Miestelio – su Švč. M.Marijos Gimimo bažnyčia, turgumi, karčema, krautuvėmis. Namas prie namo, kelios gatvelės. Muziejinis miestelis dar neužbaigtas, tačiau jau dabar traukia lankytojus puodžių, medžio drožėjų ir tekintojų, pynėjų, papuošalų kūrėjų darbais. O svarbiausia, kad kiekvienas tose dirbtuvėlėse gali pabandyti ką nors sukurti pats. Ir didelius, ir mažus sudomina pradžios mokykla su mokytojo butu, ir parduotuvė su nematytais geležies dirbiniais, ir važeliai, „lineikos“, vienkinkis fajetonas dar uždarytos karčemos ratinėje – garaže. Turgaus aikštėje ant aukšto postamento spalvota skulptūra – tai Šv. Florijonas, saugodavęs miestelius nuo gaisrų.

Taupūs, sumanūs, racionalūs – taip, tai – suvalkiečiai. Anksčiau nei kitose Lietuvos vietose panaikinta baudžiava, derlingi laukai, darbštumas leido suvalkiečiams tapti turtingiausiais ūkininkais XIX – XX a., duoti Lietuvai tuo laikotarpiu gal daugiausia išsilavinusių žmonių. Suvalkija pristatoma 3 sodybomis, aliejine, stiebiniu ir kepuriniu vėjo malūnais. Bežemio miško darbininko sodyba sodybos vardo neverta, nes joje tik mažytė stubelė ir ūkinis pastatėlis – tvartukas su kamarėle ir daržinėle po vienu stogu. Kita – vidutinio suvalkiečio sodyba, turinti būdingą Suvalkijai stačiakampį kiemą. Stuboje stovinčios krosnies su „zelikiu“ (šildomu krosnies priestatėliu, ant kurio taip malonu pasėdėti ar pagulėti, kai už lango dargana ar speigas) pakūra virtuvėje – suvalkietis nekūrens krosnies tame pačiame kambaryje, kuriame miega. Rūpestingas šeimininkas taupo malkas – mėsos rūkykla įrengta virš krosnies ant aukšto, taupo savo laiką, nervus ir (galbūt, svarbiausia!) kibirą vandeniui iš šulinio semti – įtaiso užraktą kibirui ant svirties kablio. Vaikus sužavi šuns būda su durelėmis – kad per speigus šuo nesušaltų.

Taip pažinę savo tėvų ir protėvių aplinką, buitį, gyvenimo sąlygas, tarsi prisilietėme prie praeities, prie kurios kitaip jau nebegrįšim. Tiesiog žinom, kur galėsim savo vaikus nusivežti ir apie tai papasakoti.

Pikas linki: „Keliaukit po savo kraštą, pažinkit savo senolių gyvenimo būdą, didžiuokitės esą lietuviais ir puoselėkite tautiškumą. Žinokit, kas esat, iš kur atėjot ir kur einat. – IKIKIKI!“

Jono Basanavičiaus gimnazijos TAPK projekto programos grupė „Pikas“
Projekto veikla finansuojama Europos socialinio fondo lėšomis ir administruojama Švietimo mainų paramos fondo

tapk copy copy copy copy

{besps}pik1{/besps}

Atsakyti:

Prašome įrašyti komentarą
Prašome įvesti vardą čia