Iki būsimų pokyčių, įsigaliosiančių nuo liepos 1 d., kai kaupiamųjų lėšų tema daugeliui daugiabučių gali vėl priminti apie save, liko lygiai vienas mėnuo. Jeigu per tą laiką namo techninė būklė bus įvertinta ne kaip gera, o pagal ją parengto ir patvirtinto ilgalaikio remonto plano nebus, minimaliam kaupiamųjų lėšų tarifui gali būti taikomi 2–4 kartų koeficientai. Tačiau gyventojai dar gali spėti atlikti svarbiausius darbus iki minėto termino.
Iki šiol dalis namų ilgalaikį remonto planą vertino kaip formalumą arba kaip dokumentą, kurio geriau vengti, nes paplitusi nuomonė, kad tai yra darbų užsakymas, kurio žmonės, natūralu, nesant būtinybei, vengia. Tačiau tokiu atveju gali tekti prisiimti maksimalius įsipareigojimus kaupti, kad atsiradus jau neatidėliojamam remonto ar tvarkymo poreikiui, būtų, iš kur padengti darbus.
Tačiau ilgalaikis remonto planas nėra automatinis darbų užsakymas. Tai – namo techninės būklės, būsimų darbų ir kaupimo poreikio „žemėlapis“.
„Gyventojai dažnai bijo ne paties plano, o to, ką įsivaizduoja už jo slypint: staigius darbus ir dideles sąskaitas. Iš tikrųjų gerai parengtas planas veikia priešingai: jis leidžia išdėstyti darbus laike, aiškiai matyti prioritetus ir išvengti situacijų, kai remontas užgriūva tada, kai laukti jau nebegalima“, – pabrėžia pastatų priežiūros, inžinerinių ir technologinių sprendimų grupės „Civinity“ plėtros projektų vadovas Andrius Soikinas.
Pirmas žingsnis – užsakyti namo būklės vertinimą
Ilgalaikio remonto plano parengimo pagrindas yra pastato techninės būklės vertinimas. Todėl pirmas gyventojų klausimas administratoriui, bendrijai ar jungtinės veiklos sutartimi įgaliotam asmeniui turėtų būti labai konkretus: ar namas turi naujausią techninės būklės vertinimą?
Vertinime turi matytis, kokios namo vietos yra labiausiai nusidėvėjusios ar pažeistos: stogas, fasadas, balkonai, laiptinės, vamzdynai, šildymo ar kitos inžinerinės sistemos, bendrojo naudojimo patalpos ar kiti elementai. Gyventojams nereikia patiems spręsti, ar defektas pavojingas, tačiau jie turi teisę suprasti, kas name nustatyta ir kokią įtaką tai gali turėti jo būklei.
Gyventojams svarbu išsiaiškinti:
- kada atlikta paskutinė techninė apžiūra;
- kokie defektai joje užfiksuoti;
- ar jie priskiriami skubiems, planiniams ar stebėtiniems;
- kokie darbai rekomenduojami pirmiausia;
- kaip ši informacija bus panaudota rengiant ilgalaikį remonto planą.
Antras žingsnis – atskirti ilgalaikį planą nuo darbų užsakymo
Išankstinės nuostatos – dažna priežastis, dėl kurios stringa sprendimai. Jeigu gyventojai galvoja, kad plano patvirtinimas reiškia automatinį visų darbų patvirtinimą, jie linkę balsuoti prieš arba apskritai nedalyvauti. Tačiau ilgalaikio remonto plano tikslas – sudėlioti darbų seką ir finansavimo logiką keleriems metams į priekį.
Plane turi būti aišku, kurie darbai būtini artimiausiu metu, kurie gali būti planuojami vėliau, kiek jie preliminariai kainuos ir kokio kaupimo reikėtų, kad namas nesusidurtų su netikėtais ir dideliais mokėjimais. Konkretūs darbai, jų apimtis ir terminai vėliau vis tiek turi būti organizuojami pagal nustatytą tvarką, o dėl reikšmingesnių sprendimų gyventojus privalu informuoti ir įtraukti į sprendimus.
„Planą galima palyginti su namo finansiniu kalendoriumi. Jis neapibrėžia, kad rytoj visi turi sumokėti už viską. Jis parodo, kas laukia, kokia eilės tvarka ir kokiam tikslui namas kaupia pinigus“, – aiškina A. Soikinas.
Trečias žingsnis – užsakyti plano parengimą
Jeigu administratorius ar bendrija sako, kad planas „bus rengiamas“, verta paprašyti termino. Iki liepos 1-osios svarbu turėti ne tik gerą ketinimą, bet ir realų dokumento projektą, kurį gyventojai galėtų įvertinti.
Plano projekte turėtų būti bent keli aiškūs elementai:
- namo būklės vertinimo santrauka;
- darbų sąrašas pagal prioritetus;
- preliminari kiekvieno darbo vertė;
- siūlomas įgyvendinimo laikotarpis;
- siūlomas kaupiamųjų lėšų tarifas;
- paaiškinimas, kodėl darbai sudėlioti būtent tokia seka.
Jeigu plane yra tik darbų sąrašas be logikos, gyventojams sunku juo pasitikėti. Jeigu yra tik techniniai terminai be paaiškinimo, jis tampa ne sprendimo įrankiu, o dar vienu nesuprantamu dokumentu. Todėl labai svarbu, kad planas būtų ne tik parengtas, bet ir paaiškintas suprantama kalba.
Ketvirtas žingsnis – dalyvauti balsavime
Net geriausias planas nieko nepakeis, jei gyventojai nedalyvaus priimant sprendimą. Sprendimą dėl ilgalaikio remonto plano priima butų ir kitų patalpų savininkai – susirinkime arba balsuodami raštu. Todėl pasyvumas šiuo atveju nėra neutralus. Jei sprendimas nepriimamas, o namo būklė nėra gera, nuo liepos gali tekti mokėti didesnes kaupiamąsias įmokas.
Gyventojams verta iš anksto pasitikrinti, ar jie gauna informaciją apie balsavimus, ar jų kontaktai atnaujinti, ar supranta, dėl ko balsuojama. Jeigu kyla abejonių, geriau klausti iki balsavimo, o ne po to, kai sprendimas jau nepriimtas arba atmestas.
Penktas žingsnis – susitarti, kaip planas bus peržiūrimas
Ilgalaikis remonto planas neturi tapti dokumentu, kuris vieną kartą patvirtinamas ir padedamas į stalčių. Pastato būklė keičiasi, kainos keičiasi, dalis darbų gali būti atlikta anksčiau, dalis – atidėta. Todėl gyventojams verta iš karto susitarti, kaip dažnai planas bus peržiūrimas, kaip bus informuojama apie atliktus darbus ir kaip bus vertinama, ar kaupiamųjų lėšų pakanka.
Tai ypač svarbu senesniems namams, kuriuose techninių problemų dažniausiai daugiau. Naujiems ar renovuotiems daugiabučiams situacija paprastai palankesnė, nes neatidėliotinų darbų poreikis mažesnis. Tačiau ir tokiems namams planavimas reikalingas – tik jo turinys ir kaupimo tempas gali būti kitoks.
Ką gyventojams verta padaryti dar šią savaitę
Jeigu namas dar neturi patvirtinto ilgalaikio remonto plano, laukti liepos neverta. Pirmiausia reikėtų kreiptis į administratorių ar bendriją ir paprašyti trijų dalykų: naujausio techninės būklės vertinimo, ilgalaikio remonto plano projekto rengimo termino ir informacijos, kada planas bus teikiamas balsavimui.
„Dažniausiai būtent delsimas kainuoja brangiausiai. Kai gyventojai mato namo būklę, supranta darbų seką ir dalyvauja balsavime, sprendimai tampa labiau pamatuoti, visiems suprantami ir jie lengviau priimami. Kai visa tai atidedama, sąskaitoje atsiranda ne planavimas, o pasekmės“, – akcentuoja „Civinity plėtros projektų vadovas Andrius Soikinas.
Iki liepos 1-osios daugiabučiams svarbiausia ne ginčytis, ar ilgalaikis remonto planas reikalingas. Svarbiausia įsitikinti, kad namo būklė įvertinta, pagal ją parengtas planas, o gyventojai dėl jo priėmė sprendimą. Tai nėra garantija, kad namui nereikės išlaidų. Tačiau tai yra būdas tas išlaidas valdyti, o ne laukti, kol jas padiktuos defektai, terminai ir didesnis tarifas.
Primename: kaip keičiasi kaupiamųjų lėšų dydis
Nuo 2026 m. sausio 1 d. kai kuriems namams kaupiamosios lėšos perskaičiuojamos iki naujo privalomo minimumo – 0,1025 Eur už kv. m (vietoje iki tol taikyto, pavyzdžiui, 0,0923 Eur už kv. m).
Svarbu: jei namas jau kaupia daugiau nei nustatytas minimalus dydis, pokyčio sąskaitoje gali ir nebūti – minimalus tarifas yra „apatinė riba“.
Kaupiamosios lėšos skaičiuojamos taip: mėnesio įmoka = tarifas (Eur/kv. m) × buto plotas (kv. m). Taigi, pvz., 40 kv. m ploto butui kasmėnesinė įmoka dėl padidėjusio minimumo išaugo 0,41 Eur, 50 kv. m ploto butui – apie 0,51 Eur, 60 kv. m – apie 0,62 Eur, 80 kv. m – 0,82 Eur.
Nuo 2026 m. liepos 1 d. kaupiamosios lėšos gali didėti papildomai: valstybės nustatytam minimaliam tarifui, priklausomai nuo pastato būklės, gali būti taikomi koeficientai:
- Gera būklė – tarifas lieka bazinis;
- Vidutinė būklė – tarifas gali didėti 2 kartus;
- Bloga būklė – tarifas gali didėti 3 kartus;
- Labai bloga būklė – tarifas gali didėti 4 kartus.
Praktiškai, jei bazinis tarifas yra 0,1025 Eur/kv. m, pagal pastato būklę 50 kv. m butui mėnesinė įmoka sudarytų apie 5,13 Eur, 10,25 Eur, 15,38 Eur arba 20,50 Eur.
