Vasara kelionių ir naujų potyrių metas. Rugpjūčio mėn. ukmergiškių Vasiliauskų šeima buvo pakviesta dalyvauti šeimų, auginančių vaikus su negalia stovykloje „Ištiesk gerumui ranką“, kuri vyko Panevėžio rajone Bistrampolio dvare.
Stovyklos programa buvo skirta ne tik vaikams, bet ir visai šeimai – mamoms, tėčiams, močiutėms. Siekta grąžinti juos į pilnavertį gyvenimą – leisti bent kelias valandas per dieną pabūti bendraminčių būryje ir jaustis ramiai dėl savo vaikų. Stovyklos metu buvo suteikta galimybė įsigilinti į šeimos problemas, padedant įvairių sričių profesionalams: relaksacinio šokio mokytojai Agnei Zinkevičiūtei, konsteliacijos specialistui Kazimierui Daugėlai, dvasinio gyvenimo mokytojui Girdui.
Jurgitos Vasiliauskienės nuotr./Stovyklautojai su savanoriais
Labdaros koncerte dainas dovanojo Virginijus Valuntonis su savo vadovaujamos studijos merginomis ir Kastytis Kerbedis. Pastarasis prisipažino pirmą kartą koncertavęs labdaringai. Atvykę pasiklausyti žinomų panevėžiečių dainų, svečiai pradžiugino stovyklautojus savo auka ir dosnumu, aukcione perkant vaikų sukurtus paveikslus.
„Stovyklos tikslas – pabūti ne namų aplinkoje visai šeimai ir kitų šeimų susibūrime, padedant specialistams, išreikšti skaudulius, atsiradusius dėl pasikeitusio gyvenimo auginant neįgalų vaiką, valdžios institucijų abejingumo, visuomenės nepasirengimo priimti kitokį žmogų, darbdavių netolerancijos ir kitų bėdų“- sakė fondo „Algojimas“ vadovė Aušra Stančikienė.
Stovykloje kartu su sveikaisiais broliais ir seserimis, močiutėmis poilsiavo septyni skirtingas negalias turintys vaikai iš Klaipėdos, Vilniaus, Panevėžio, Zarasų, Kuršėnų, Ukmergės ir Utenos. Jų lavinimu bei gera nuotaika rūpinosi organizacijos „Mes – jaunimas“ savanoriai. Kartu su neįgaliais vaikais jie užsiėmė meno terapija, sportavo, dainavo dainas ir kitaip pramogavo. Septyniolikmetė savanorė Rita džiaugėsi per keturias stovyklos dienas įgavusi neįkainojamą gyvenimo patirtį. „Negalią turintis vaikai yra geriausi visuomenės mokytojai – jų laimei užtenka artimo meilės ir šypsnio. Jie protingi ir laimingi vaikai, trūksta tik šiek tiek sveikatos.“- įspūdžiais dalinasi Rita.
Savanoris Povilas, turintis didelę savanoriavimo praktiką, prisipažino, kad darbas su neįgaliais vaikais, moko dar labiau mylėti gyvenimą ir džiaugtis galimybe padėti savo artimui. Juk tai tokie patys vaikai, norintys žaisti, šokti, krykštauti, tik vienam reikia, kad kažkas pabūtų jo kojytėmis, kitam padėtų išreikšti jausmus ir emocijas, o trečiam gal jau reikalingi vyriški pokalbiai, kurių nepakalbėsi su mama.
Statistika yra sukrečianti. 70 proc. atvejų moterys lieka vienos ir auginant neįgalų žmogų visa atsakomybė gula ant moters pečių.
