Užupiečiai viešėjo Kroatijoje

Ukmergės Užupio vidurinė mokykla dalyvauja daugiašaliame mokyklų partnerystės projekte Comenius. Neseniai šios mokyklos direktorė Regina Razmienė, anglų kalbos mokytojos Rusnė Zavadzkė ir Nijolė Minkevičienė bei mes, keletas moksleivių, vykome į Kroatiją. Ši kelionė – antrasis projekto „Žaisti ar nežaisti su vandeniu“, į kurį užupiečiai įsiliejo vykdydami Comenius veiklą, etapas. Projektinė veikla yra finansuojama iš Mokymosi visą gyvenimą programos, kurią administruoja Švietimo mainų paramos fondas.

Savaitę viešėdami Kroatijoje, mokėmės, tobulinome anglų kalbos žinias, sprendėme įvairias įdomias užduotis, dalyvavome tyrimuose, pramogavome.

Vinkovci miesto, kuriame apsistojome, Matije Antuna Reljkovica gimnazijoje mums buvo surengtos pamokos. Čia susitiko visų projekte dalyvaujančių mokyklų partnerių mokytojai ir mokiniai. Be mūsų ir kroatų projekte taip pat dalyvauja Vokietijos, Prancūzijos, Italijos ir Bulgarijos atstovai.

Su vaikais iš kitų šalių susipažinome susitikę per pirmąją bendrą vakarienę. Susitikimo metu mūsų komanda kiekvienam mokytojui ir mokiniui padovanojo po atviruką. Tuomet visi buvome pakviesti pristatyti savo šalių nacionalinių patiekalų, kuriuos atsivežėme. Labai patiko ragauti kitų valstybių skanėstų ir bendrauti su linksmais bei draugiškais naujaisiais pažįstamaisiais.
***
Smagiai ir įdomiai praėjo gimnazijoje vykusios dvi geografijos, taip pat chemijos ir matematikos pamokos.

Per geografiją visiems reikėjo papasakoti apie savo šalių bei rajonų hidrografinę padėtį. Ruošdamiesi šiai užduočiai, parengėme ir išvertėme į anglų kalbą informaciją apie Lietuvos ir Ukmergės rajono vandens telkinius.

Taip pat visų minėtų šalių komandos gamino didžiulį bendrą plakatą: jame – įvairiausių vandens telkinių aprašymai, įklijuoti paveikslėliai, įdomi, spalvingai pateikta informacija. Mes į plakatą sudėjome žinias apie ilgiausią Lietuvos upę Nemuną, Ukmergę perpus dalijančią Šventąją, Taujėnų dvaro tvenkinį ir piliakalnį, pro kurį teka upelis Vilkmergėlė. Sukurtas plakatas, dabar puošiantis Vinkovci esančią gimnaziją, primins mūsų bendrą darbą, draugystę ir tai, kad visas šešias šalis vienija vanduo. 

Per laboratorijoje surengtą chemijos pamoką buvo tiriamas vanduo, kurio atsivežė skirtingų šalių komandos. Mes turėjome į plastikinius butelius supilstyto „Tichės“ bei „Žaliosios girios“ vandens.

Neįprasta bei įdomi buvo ir matematikos pamoka. Joje, pasiskirstę grupėmis, skaičiavome, kiek, pavertus vienus pinigus kitais, mūsų visų tėveliai sumoka už vandenį eurais, kiek ledų porcijų išeitų už tuos pinigus ir pan. Rezultatai parodė, jog kai kurioms šeimoms reikia smarkiai susirūpinti ir pradėti taupyti vandenį. Dar sprendėme ir daug kitų gerokai pamąstyti reikalaujančių uždavinių.

***

Pasibaigus visoms pamokoms, sužinojome, jog atvykėlius nori pasveikinti Vinkovci miesto meras. Taigi svečiams buvo surengta spaudos konferencija. Jos metu bendravome su žurnalistais, renginys nufilmuotas ir reportažas parodytas per vietinės televizijos vakaro žinių laidą. Meras mokyklų mokytojams įteikė dovanų, o vėliau jo kvietimu visi vakarieniavome restorane.

Nepaprastai praėjo iškilmingas vakaras, kurio metu moksleiviams įteikti diplomai. Atėjus, gražiai išpuoštoje salėje mūsų jau laukė muzikantai. Susėdome prie stalo, kuris priminė jūrą su laiveliais, o ant jų buvo surašyti kiekvieno mokinio ir mokytojo vardai.

Dalyviai buvo pakviesti atsiimti diplomų. Dovanų gavome marškinėlius su Vinkoci miesto užrašu. Vakaro metu grojo muzikantai, koncertavo gimnazijos mokiniai. Visi kartu dainavome apie vandenį, o išmokę šnarėti rankomis, sukūrėme vandens šniokštimo įspūdį. Renginio pabaigoje mums įteiktos apyrankės, kad visuomet prisimintume šią viešnagę ir puikius bičiulius.

***    
Nuostabus ne tik tas viešnagės metas, kurį praleidome pamokose. Galime pasidžiaugti šauniu laisvalaikiu, kurio turėjome išties nemažai.

Mūsų naujieji draugai kroatai papasakojo apie Kroatijos stebuklu vadinamą reiškinį – į UNESCO pasaulio saugomų objektų sąrašą įtrauktus Plitvicos ežerus. Vieta, kurioje – apie 30 tūkstančių hektarų užimantys 7 kilometrų ilgio ežerai, 1949 metais paskelbta nacionaliniu parku. Tai vienas didžiausių Kroatijos nacionalinių parkų, kurių iš viso šalyje yra aštuoni.

Kadaise, anot apylinkių gyventojų, šią vietovę užklupo sausra. Ji truko labai ilgai, viskas išdžiūvo. Galiausiai Juodajai Karalienei pagailo žmonių, ir ji pasiuntė į žemę Perkūną. Prasidėjęs lietus viską atgaivino, ėmė šniokšti upeliai ir kriokliai. Taip radosi vieta, šiandien čia viliojanti viso pasaulio turistus.

Šešiolika skirtingame aukštyje išsidėsčiusių ir susijungusių ežerų aplink supa didžiulis miško kompleksas. Skirtumas tarp esančiųjų aukščiausiai ir žemiausiai – 133 metrai. Vienas krioklys krinta iš 70 m aukščio – tai didžiausias šio nacionalinio parko krioklys.

Kroatijoje esančiuose Dinarų kalnuose yra daug požeminių vandens telkinių. Iš kalnų atkeliavusi Koranos upė leidžiasi į slėnius. Kalkės kietėdamos virto travertinu, kuris upei sudaro kelią, o ji iš gyvo, tekančio vandens suformavo ežerus ir ežeriukus. Upės vanduo nusileidžia net 92 kriokliais, kurie ir jungiasi su visais ežeriukais, esančiais skirtingame aukštyje.

Turistams šioje įstabioje vietoje galima vaikščioti „tik“ 17 tūkst. hektarų plote. Į čia esančius ornitologinius draustinius, orchidėjų ir lelijų sodus jie neįleidžiami. Parke gausu vilkų, lokių, elnių, gyvena daug retų paukščių.

Mes toje nepaprastoje vietoje vaikščiojome mediniais laipteliais, miško takais, plaukėme keltu vienu žemutiniu ežeru, o klampodami per sniegynus pasijutome kaip alpinistai. Nepakartojamos akimirkos, nepakartojami įspūdžiai…

Taip pat lankėmės kitose vietose, apžiūrėjome vandens valymo įrenginius. Buvo smagu pasivaikščioti po Kroatijos sostinę Zagrebą. Joje pamatėme pirmojo šalies karaliaus Tomislavo paminklą, jo vardu pavadintą aikštę. Nuostabi 1512 metais pastatyta neogotikinė katedra, kurioje – karste gulinti vaškinė karaliaus skulptūra. Su malonumu apžiūrėjome Parlamento rūmus, domėjomės meteorologiniu ekranu, kuriame sostinės gyventojai mato laiką, temperatūrą, oro spaudimą ir drėgmę.

Nepaprastai gražaus miesto panoramą išvydome kildami funikulieriumi. Nusileidę miesto centre, pamatėme didelį rutulį, kuris, kaip paaiškėjo, vaizduoja Saulę. Iš gido sužinojome, kad kitos „planetos“ išsidėsčiusios po visą Zagrebą.

Netoli Vinkovci yra Vukovaro miestas. Per jį teka Dunojus. Už kelių kilometrų – jau Serbija. Prieš dvidešimt metų tarp abiejų šalių įvyko karas, Serbija norėjo pasisavinti Kroatijos žemes. Daug žmonių buvo sušaudyta… Dar dabar ant senesnių namų sienų matosi kulkų žymės. Žiūrint į jas, bandai įsivaizduoti, kas tuo metu įvyko…

***

Be galo džiaugiamės, kad dalyvaudami šiame projekte, galėjome iš arčiau „susipažinti“ su anglų kalba, pabendrauti su bendraamžiais iš kitų pasaulio kampelių. Įdomi veikla, neįprastos pamokos, neišdildomi įspūdžiai pranoko mūsų lūkesčius. Gera žinoti, kad su mokyklų partnerių moksleiviais galbūt ir ateityje galėsime auginti draugystės medį.

Kitas projekto etapas bus įgyvendinamas pavasarį, keliaujant į Vokietiją. O visą informaciją apie šią neįprastą veiklą galima rasti internete, adresu www.water-comenius.eu: kartu su kitomis minėtų šalių mokyklomis čia pristatoma ir Ukmergės Užupio vidurinė mokykla.

Įspūdžiais pasidalijo Užupio vidurinės mokyklos šeštokai Austėja Pauliukonytė, Emilė Šikšnytė, Ričardas Kamarauskas ir Liutauras Kliauga