Šalies nepriklausomybei – jau ketvirtis amžiaus. Tačiau Ukmergėje netikėtai galima aptikti raštiškų, metale iškaltų įrodymų, kad yra kitaip. Ir kad mūsų šalis vadinasi kitaip, nei kad parašyta 1990 m. kovo 11 d. signatarų pasirašytame Akte dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo.
Kur atrasti tuos geležinius rašmenis, tuos labai savotiškai dvidešimt penkerių metų kontekste atrodančius artefaktus, nepavaldžius faktinei realybei? Šie dariniai – tiesiai po kojomis: gatvės asfalte ar žvyre, tarp šaligatvių plytelių ar trinkelių. Jei eitume ne išdidžiai iškėlę galvas, kaip sotūs, laimingi ir šiltai aprengti, bet – nuleidę žvilgsnius į žemę (taip vaikštome retai, nes kiti pagalvos, kad nesotūs, nelaimingi ir visa kita), tai galėtume pasiskaityti, kaip vadinasi valstybė, kurios centrinėje dalyje yra įsikūręs gražus mūsų miestas.
Tokiam pasiskaitymui skirti kanalizacijos šulinių dangčiai. Ne knyga, žinoma, ir informacija pateikta lakoniškai, bet suprantamai ir aiškiai: Лит ССР. Vienur – vienokiu šriftu, kitur – kitokiu, žodžiu, įvairiai, bet prasmė nesikeičia. Vienas toks šulinys yra Vasario 16-osios gatvėje. Gal yra ir keli – specialiai neskaičiavau, bet derinys, švelniai tariant, keistokas. Įdomus kaip istorinis kuriozas: Vasario 16-osios gatvė yra sovietinėje Lietuvoje: parašyta juk, ne pati sugalvojau. Kitas su Лит ССР – Gedimino, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovo vardu pavadintoje gatvėje. Nenoriu plėstis.
Kam primiršta ar nesuprantama šių kirilicos rašmenų kombinacija, ji išskleidžiama taip: Литовская Советская Социалистическая Республика. Jei ne rusiškai, tai – Lietuvos Tarybų Socialistinė Respublika.
Štai taip, mieli ukmergiškiai. Ne juodu ant balto, ne ant prorusiško atsišaukimo, ne ant proklamacijos parašyta, bet geležies gabale įspausta. Nei trintukas, nei „delete“ čia nepagelbės. Vieniems belieka pasirinkti stebėtis, kitiems – piktintis, tretiems bus visiškai vienodai, nes jie gatvėmis nevaikšto, į žemę nežiūri ir kaip dažniausią frazę savo leksikoje vartoja „koks skirtumas“. Tačiau yra dar viena kategorija: tie, kurių gyvenimus ir likimus toji „sovietų socialistinė“ (apsieisiu be kitų epitetų) santvarka aptaškė krauju. Šiems gali nelikti, ką rinktis – jiems gali tiesiog suspausti širdį. Nes priminimas prisiminimams pasitarnauja. Kai jis čia pat, po kojomis – kartais imi ir pamatai.
Nieko netvirtinu kategoriškai. Gal apskritai tai yra dėmesio neverta smulkmena, tos geležinės raidės iš „azbukos“– kai aplinkui tiek daug kitų svarbių dalykų. Kaip antai šis, vienas iš, spėju, svarbiausių: kanalizacijos šuliniai gi uždengti dangčiais, vadinasi, visi bus sveiki ir saugūs, nes niekas neįgrius ir nenusilauš sprando. Taigi – iš tiesų – „koks skirtumas“, kokie tie dangčiai?
Kolega pasiūlė išeitį: jei jau tau taip parūpo tie dangčiai, pasiimk „bulgarkę“ (normine kalba – kampinį šlifuoklį) ir nudrožk tuos Лит ССР, jei labai nervina. Gal taip ir padarysiu. Tada atvažiuos policija ir mane sulaikys už piktybišką svetimo turto gadinimą. Aš teisinsiuos, kad vykdau socialinę – pilietinę – politinę akciją. O tai jau bus rimtesnė tema – atsiprašau, kad šįkart rimtesnės neradau.
Unė Jonaitytė
Žurnalo 
medžiaga
