Alkoholio reklamos legalizavimo procesas ir jo metu išryškėjęs akis badantis politikų savivertės ir savigarbos lygis, jų veiklos principai verti vietos lietuvių tautosakoje. Ši pasaka – priminimas ateinančioms kartoms, kad joks grimas, joks rūbas, jokia prabangi mašina ar ištaigingos pilys, joks užimamas postas negali paslėpti parsidavėliškumu pažymėto veido.
Kartą, seniai seniai, už tolimų jūrų marių, Seimo šalies rūmuose apsigyveno suktas dievaitis Galandauskas. Jo metaliniai dantys – akinančiai spindintys ir labai aštrūs, kiekvieną dieną skrupulingai galandami, ausys – didesnės už galvą, kad viską girdėtų, kas vyksta Seime, o akys – kaip kiaulės: mažos, žvitrios ir visada išverstos.
Kai Galandauskas prasižiodavo rūmų dvariškiams pasakoti apie Švyturio šalį, iš kurios jis atvyko, ir kaip ten gera gyventi, nuo jo sklisdavo toks baisus tvaikas, kad daugelis negalėdavo nei minutės šalia iškęsti ir pabėgdavo. Todėl niekas iš pradžių tų pasakojimų nesiklausė ir Galandauskas ilgai suko galvą kaip priversti dvariškius jo klausytis. Ir štai, vieną dieną rūmų balkone bestebint rūmų dvariškių kasdienybę ir besiilgint gimtųjų namų, jam gimė išganinga mintis – gobšiausiems, storiausiems ir kvailiausiems dvariškiams surengti ištaigingą Zakūskės šventę, garsėjančią populiarumu Švyturio šalyje. Kaip tarė, taip ir padarė.
Besiruošdamas šventei Galandauskas buvo labai malonus visiems tiems, kuriuos ruošėsi pakviesti į šventę. Prie kiekvieno prieidavo ir pasivedėjęs už kampo kaip įmanydamas girdavo: pilvočiams sakydavo, kokie jie liekni ir gražūs, kvailiams – kokie protingi ir išmintingi, o gobšuoliams žadėdavo aukso kalnus. Patikėjusi Galandausko pažadais ir pagyromis į Zakūskės šventę sugužėjo visa rūmų „grietinėlė“. Seimo šalis dar nebuvo regėjusi tokios šventės: stalai lūžo nuo vaišių ir gėrimų, apsvaigę nuo nesibaigiančių linksmybių ir pramogų dvariškiai ėmė garbinti ir liaupsinti dievaitį Galandauską. Nuo tos dienos Galandauskas galėjo nesibaiminti, kad kuris nors iš godžiausių, storiausių ir kvailiausių dvariškių bėgs nuo jo skleidžiamos smarvės. Jis juos apkerėjo.
Zakūskė tapo tradicine ir svarbiausia Seimo rūmų švente.
Kiekvienais metais norinčiųjų dalyvauti Zakūskėje atsirasdavo vis daugiau ir Galandauskas nusprendė, kad jam reikia atsirinkti godžiausius iš godžiausiųjų, storiausius iš storiausiųjų ir kvailiausius iš kvailiausiųjų. Kai artėjant Zakūskės šventėms dvariškiai sustodavo į ilgiausią eilę, kad galėtų patekti į Galandausko rengiamą puotą, dievaitis mesdavo į jų būrį gardžiai kvepiančios rūkytos dešros šmotą ir stebėdavo, kaip vyksta jos dalybos. Į puotą priimdavo tik tuos, kurie pirmieji, per kitų galvas, bandydavo pagriebti dešrą, kurie mušdavosi dėl jos arba vietoj stovėdami surydavo, kurie rengdavo sąmokslus, kurie maldaudavo, kad grąžintų atimtą dešrigalį ir pan.
Galandauskas žinojo, kad reikalui esant už dešros šmotą tokie mokės ir garsiausius ditirambus jo garbei giedoti, o tie pašaliečiai, kurie į jį pašnairuos, sukels ištikimiesiems dievaičio tarnams nuoširdų įniršį. Kaip benamis šuo pripažįsta šeimininku jį šeriantį, taip ir apkerėtieji rūmų dvariškiai pradėjo klusniai tarnauti dievaičiui Galandauskui. Visos durys į slapčiausias Seimo šalies saugyklas Dievaičiui tapo atviros, niekas negalėjo jo sustabdyti, nes iš įniršio besiputojantys nuolankūs tarnai bemat sunaikindavo bandačius pasipriešinti.
Besitęsiančios puotos ir paleistuvystės Seimo rūmuose, užmesti šalies valdymo reikalai užrūstino gyventojus. Jie prarado bet kokį pasitikėjimą dvariškiais, turėjusiais rūpintis jų gerove. Rūmų gydytojas Antanėlis bandė nuraminti žmones, įtikinti juos, kad jo niekuomet nepavergs rūkytos dešros aromatas, kad jis savo pareigas vykdė ir vykdys žmonių labui. Tik štai pasivedėjo dievaitis Galandauskas užsispyrėlį į atokią menę, sukalbėjo burtą, davė jam pauostyti dvigubą dešros – ir nebėra Antanėlio. Nuo tada užkeiktas tarnauja jis baisiajam burtininkui, ir nesimato sesytės, kuri ateitų jį išvaduoti. Bet Antanėlis nepripažįsta, kad dievaitis jį pavergė. Ir toliau apgaudinėja save bei kitus sakydamas, kad jis laisvas – tik šiek tiek kompleksuotas. Neslepia savo kompleksų ir galvoja, jog visi patikės, kad tai jo atsispyrimo dievaičiui-šeimininkui įrodymas. Nuo tada vargšelis ir kudakuoja: „Aš už kompleksines priemones, aš už kompleksines priemones…“
Į dievaičio Galandausko vergiją pakliūna ir Seimo rūmų gražuolės-skaistuolės merginos. Gražiausia iš visų buvo vardu Dangutė. Anksčiau buvo nekalta mergelė, tačiau kai Galandauskas ją atokiau pasivedėjo – dingo skaistuolės nekaltybė, o dar prie to ir liežuvis patapo jai dvilinkas. Nuo tada ji norėtų visiems pasakyti, kad yra prieš stebuklingąją dešrą, tačiau kai pradeda tai tarti, pasako visai priešingai. Kad ji myli tą dešrą. Pradingo Dangutės nekaltybė be pėdsako: dairosi, šniukštinėja kur čia prisiplakus, kur daugiau dešros pauostyti duoda.
Liūdna pasaka dar nesibaigė. Rūmuose slogus liūdesys, tik visi stengiasi apsimesti, kad džiaugiasi. Niekas nebežino, kaip išsipančioti iš Galandausko žabangų, kaip atrasti kelią į laimingą pasakos pabaigą. O jūs, vaikai, ar žinote kaip?
