Pavasaris, tačiau orai labiau žiemiški, nors balandis perkopė pusiau. Stiprūs vėjo gūsiai nešioja pernykščius lapus, ant palangės dažnai nutupia baltosios snaigės, į lango stiklą barbena šalti lietaus lašai. Dangus dar šykšti saulės spindulių. Parke medžiai dejuoja siūbuojami vėjo. Žaliom sukniom drovisi puoštis medžiai. Vėluoja pavasario žemės ūkio darbai. Žemdirbiai kalba, kad tokio pavasario nematė 25 metus. Yra sakoma, kad blogų orų nebūna, tik netinkama apranga.
Tuo mes įsitikinome patys, kai balandžio 20 dieną, ketvirtadienį, į dienos pabaigą, sulaukėme 48 svečių grupės iš Vilniaus, Medardo Čoboto trečiojo amžiaus universiteto, kultūros fakulteto. Kultūros fakultetas buvo įkurtas tuoj po TAU įsteigimo. Fakulteto dekanė Aldona Mikulionienė. Šis gražus kolektyvas keliavo po Ukmergės rajoną. Minėjo, jog labai sušalo Siesikų pilyje.
Nepasididžiavo svečiai ir apsilankė pas mus Šventupėje.
Svečius sutikome teatralizuotai. Prie dvaro svečius pasitiko ponas Mykolas Komaras, dvaro ekonomė Emilija, gaspadynės su kepta dar šilta namine duona.
Klausydamiesi dvaro ekonomės Emilijos pasakojimų ir legendų apie Komaro dvarą, parko laiptelių pakopomis leidosi žemyn. Kol parko medžiai dar neapsiplunksnavę nuo dvaro terasos atsiveria nuostabi gamtos panorama. Matyti įlanka ir melsvas Šventosios upės vingis.
Svečiai aplankė buvusią dvaro ledainę. Stabtelėjo prie sidabro šaltinio, kur svečių laukė žavios mažosios vaidilutės, kurios saugo ugnį ir vandenį. Trys vaidilutės padėjo svečiams prisipilti šaltinio vandens. Praeitais metais mūsų šaltinį pašventino Vidiškių parapijos klebonas. Viešnios šaltinio vandeniu vilgė lūpas, plovėsi akis, rankas, kai kurios pačios pylėsi vandenį į savo atvežtus indus, kad parsivežti į namus. Svečiai turėjo progos paskanauti mūsų šaltinio vandens.
Pro Šventupės kempingą ir Ukmergės sporto mokyklos futbolo aikštyną keliavo iki Šventosios upės paplūdimio, užsuko ant stačiųjų krantų pasižvalgyti, kaip upė skinasi sau naują vagą ardydama šlaitą ir versdama upėn medžius. Pasivaikščioję po Šventupės dvaro teritoriją su begale klausimų sugrįžo į dvarą.
Dvare juos pasitiko kilmingos damos suvažiavusios iš įvairių Ukmergės rajono ir Lietuvos dvarų. Kazimiero ir Daivos Šermukšnių vadovaujamas romansinio dainavimo kolektyvas „Šventerečius“, ponai Liudvika ir Mykolas Komarai, jų sūnus Antonis gyvenantis Paryžiaus, meilės miesto prisiminimais, spėriai sukėsi dvaro gaspadynės.
Svečiai patogiai įsitaisę klausėsi „Šventerečiaus“ atliekamų nuotaikingų romansų, panelės Barboros [Genoefos], sekamos sakmės apie „Komaro dvarą“, dvaro ekonomės Emilijos pasakojamos legendos apie Siesikų dvaro ponią Izabelę – Halšką, kurią už neištikimybę ponas užmūrijo Siesikų pilyje.
Mūsų dvare svečiai nenuobodžiavo, turėjo galimybę pamatyti eksponuojamų piešinių ir nuotraukų parodą, šnekučiavosi, dainavo romansus su palingavimais, smagiai leido laiką. Po renginio kas norėjo įsigijo šventupietės poetės Genoefos knygelių.
Šventupės bendruomenės pirmininkas ir seniūnaitis Vytautas Marčauskas pasakojo, jog istorijos puslapiuose šalia kitų dvarų 1492 metais pirmą kartą minimas ir Šventupės dvaras. Šiemet liepos mėnesį dvaras švęs 525 metų sukaktį.
Šventupėje svečiai tikrai nesušalo, nes dvaro patalpos šildomos, o darbščiosios ponų gaspadynės svečius vaišino karšta moliūgiene ir kepta firmine kiaušiniene su rūkyta šonine. Svečius sušildė aromatingas karštos arbatos puodelis, šypsenos, nuoširdus žmonių tarpusavio bendravimas.
Viena viešnia sakėsi, jog esanti vepriškė, todėl labai prijaučianti Ukmergei. Kita viešnia pasakojo, kad turi draugę Žemaitkiemyje.
Viešnios domėjosi kiek Šventupėje gyvena gyventojų, ar yra jaunimo, ar daug žmonių išvykę į užsienį, ar vyksta Šventupėje kultūriniai renginiai, tačiau po koncerto sakė, „matom, kad vyksta, tuo įsitikinome pačios savo akimis“.
Svečiai dėkojo už šiltą priėmimą, skambius romansus ir pažadėjo mūsų kolektyvą pas save pasikviesti į svečius sostinėn.
Viešnios daug pasakojo apie savo kultūrinę veiklą, jog turi 18 žmonių šokių grupę, dramos būrelį, dainuojančių moterų kolektyvą ir laiko niekada veltui neleidžia.
Laukia visų ir kviečia prisijungti naujus narius, plačiau susipažinti su kultūrinėmis vertybėmis. Nuolat keliauja po Lietuvos miestus, lanko parodas, muziejus, galerijas. Vyksta ekskursijos į bažnyčias ir vienuolynus. Domisi kitų tikėjimais ir architektūriniais paminklais. Laisvalaikiu skaito knygas.
Mes šventupiečiai džiaugiamės, kad žmonės domisi mūsų kraštu, gamta, kad atvyksta į mūsų dvarą pasisemti gerų emocijų, tyloj paklaidžioti parko takais. Mūsų parkas po truputį atsinaujina. Parke ir visoje gyvenvietėje sodinami nauji medeliai. Praeitais metais rudenį įrengti prie laiptų turėklai, pastatyti du nauji suoleliai poilsiui, nutiestas naujas takas pasivaikščiojimams, tačiau darbai tuo nesibaigia, bendruomenė turi begalę neįgyvendintų svajonių ir minčių, bet viskas priklauso nuo finansų.
Kviečiame ir laukiame visus norinčius atvykti į Šventupę. Bendrą kalbą randame su kiekvienu kolektyvu. Kuomet iš širdies ir gera nuotaika su žmonėmis bendrauji, tuomet ir pavasario darganos nebaisios. Karštos širdys ištirpdo snaiges, išgairina šaltus lietaus lašus. Iki kitų malonių susitikimų.
„Šventerečiaus“ kolektyvo narė Genoefa Povilavičienė
