Lapkričio pabaigoje visi sližiečiai rinkosi į renginį „Atsisveikinimas su mokykla“, kurio metu buvo eksponuojami įvairiausi daiktai rasti tvarkant 2012 m. uždarytos pradinės mokyklos patalpas.
Parodos eksponatai buvo iškalbingi: mokinių žurnalai nuo 1944 m., sąsiuviniai, knygos, vadovėliai, mokymo priemonės, plakatai, dujokaukės, sporto inventorius ir netgi raudonos spalvos lozungas „Taiką ir laimę visos žemės vaikams“. Pridėjus senų nuotraukų iš bibliotekos archyvų bei knygų su tarybinių laikų nuotraukomis, gavosi tikrai labai išskirtinė paroda. Besiruošiant atidarymui į parodos salę vis užsukdavo kaimo žmonės, jiems rūpėjo kaip mokėsi jų tėvai, seneliai ar kokius pavyko rasti jų pačių piešinius ir darbelius. Kultūros darbuotojos atnešė senų filmuotų juostų bei aparatą joms žiūrėti, samovarą arbatai virti, kiti žmonės – plokštelių patefoną, kuriuo galėjome pasiklausyti senos muzikos ar pasakų, dar kiti tarybinius laikus menančių daiktų: degtukų dėžučių, vimpilų, spaliukų ženkliukų ir kitokių įdomių dalykų.
Išaušo parodos atidarymo diena. Visiems susėdusiems belaukiant renginio suskambo senasis, dar vis veikiantis skambutis, kviečiantis į pamoką ir į klasę įėjo… “mokytoja iš praeities“. 70-ųjų metų stiliumi pasirėdžiusi moteris prisistatė atvykusi iš Vilniaus ir ketinanti pravesti istorijos pamoką. Mokytoja uždavė įvairių klausimų, kurie gerai atskleidė anų laikų dvasią bei faktus. Visi sužinojome, kad pirmoji pradžios mokykla Sližiuose įkurta 1923 m. išdalinus dvarą. Sukūrus Salomėjos Neries vardo tarybinį ūkį aplinkiniuose kaimuose mokėsi virš 60 mokinių. Kaimas plėtėsi, buvo statomi nauji gyvenamieji namai. Į Sližius atvykus dirbti kolūkio pirmininkui Steponui Jankeliūnui 1971 m. duris atvėrė nauja pradinė mokykla su sporto sale. Ji pranoko visas mūsų rajono kaimo mokymo įstaigas.
Klausydami citatų iš praeities mokiniai turėjo spėti kokie didieji to meto vadai pasakė vienokius ar kitokius žodžius. Griežtai mokytojai vedant pamoką negalima buvo atsakinėti „iš vietos“, o pavėlavusieji buvo varomi už durų ir įėję turėjo prisistatyti bei garsiai visų atsiprašyti. Iškviestas „budintis mokinys“ privalėjo nuvalyti lentą, o viena atsitiktinai pasirinkta mokinė pravesti mankštą. Visa tai kėlė nuostabą jaunimui, tačiau vyresnieji kiek ilgėjosi tų laikų, kai mokyklose vyravo pagarba mokytojui, atsakomybė bei drausmė. Gyvu žodžiu tai patvirtino ir pats Steponas Jankeliūnas bei ilgametė mokytoja Marytė Karietienė. Na, o paskutinius dvidešimt metų šioje Sližių mokykloje kartu dirbusios mokytojos Vida Ramanauskienė ir Zita Bausienė pastebėjo, kad dabar taip nėra. Visi susirinkusieji vieningai sutarė – kas galėjo pagalvoti, kad po dvidešimt Lietuvos nepriklausomybės metų kaimo mokyklos bus uždaromos, mokytojai nebegerbiami, tvyros baimė mokiniui ištarti griežtesnį žodį, mokiniai stokos noro mokytis.
Pamoka tęsėsi toliau. „Mokytoja-inspektorė iš Vilniaus“ visus aktyviai dalyvavusius mokinius pasižymėjo ir pažadėjo rekomenduoti į svajonių vasaros stovyklą Kryme „Arteką“. Ji piktinosi, kad vaikai šį šeštadienį kaip priklauso susirinkę į pamokas, atėjo be uniformų, pamokoje elgėsi pasibaisėtinai lengvabūdiškai, nesilaikė elementarių mokinio elgesio taisyklių: įėjus į klasę vyresniems, neatsistodavo, atsakinėjo „iš vietos“, šukuosenos buvo netvarkingos, keletas avėjo sportbačius ir netgi džinsus, kai kurie nedarė mankštos, budintis nenuvalė lentos prieš pamoką, mergaitės buvo pasidabinusios žiedais, auskarais ir netgi naudojo kosmetiką!
Ji pareikalavo, kad artimiausio penkmečio planuose būtų įtrauktas punktas susigrąžinti į kaimą užsienin išvykusį jaunimą ir į pamokas eiti privalomai visiems, kad vėl būtų pilnos klasės mokinių.
Renginyje skambėjo Stasės Novikienės vadovaujamo jaunimo atliktos dainos apie mokyklą, šoko mergaičių šokių grupė „Street dance“ bei moterų kolektyvas. Visi vaišinosi bibliotekos skaniu obuolių pyragu su arbata.
Šiandien, prisimindama šį renginį ir žvelgdama į šalia atsiradusią naują visų mūsų kaimo žmonių reikmėms pritaikytą salę, skirtą parodoms, renginiams, repeticijoms, šokiams ir kūrybinėms popietėms, mums visiems susiburti, aš galvoju, kaip jautėsi žmonės šio renginio metu, kas paliko didžiausią įspūdį šiose buvusios mokyklos patalpose? Esu įsitikinusi, kad tai buvo ne ano meto mokytoja – inspektorė, ne tarybinių laikų prisiminimai ar gražios dainos ir šokiai. Žmonėms kvapą gniaužė džiaugsmo, pasididžiavimo savimi ir bendrumo jausmas. Juk tai jie, tądien sėdėjusieji šioje salėje, patys nuglaistė ir nudažė sienas bei grindis, pakabino veidrodžius, suremontavo duris, juk tai daugelis šių žmonių savanoriškai dirbo apželdindami Sližių dvaro parką, kad už gautus pinigus galėtų šiai patalpai nupirkti naujus stalus ir kėdes. Žmonės didžiavosi, jog visą šį gėrį gavo ne už dyką, neprašydami pašalpų ar paramų, o sukūrė savomis rankomis. Tebūnie tai geras pavyzdys kaimo gyventojams, kad mes galime viską kaip ir anksčiau susikurti patys ir būti laimingi. Tai turi pamatyti mūsų jaunimas, nes tik jis gali užtikrinti, kad Sližiai gyvuos.
Ukmergės rajono Vlado Šlaito viešosios bibliotekos Sližių kaimo padalinio Vyr. bibliotekininkė Rasa Vasiliauskienė
