Gyvenimo džiaugsmas. Mintys, jausmai ir emocijos, išsilydžiusios muzikoje, atskleidžiamos per muziką, pulsuojančios muzika. Vidinė ramybė. Kūrybinė ugnis. Tvirtas charakteris. Nuoseklus pozityvus požiūris. Susiformavusios vertybės. Drąsa būti kitokia: kitaip dainuoti, kitaip mąstyti, kitaip atrodyti, kitaip kurti. Pasirinkimas nebūti sintetinio šou pasaulio dalimi. Ištikimybė pasirinktam keliui, vedančiam į pasirinktą tikslą. Visa tai slypi R. Naujanytės-Bjelle asmenybėje. O drauge – akyse žybsinčios padūkusios kibirkštėlės: jai smalsu ir įdomu, ji stebi ir žaidžia, pažįsta ir mokosi. Šis pokalbis – tai pašnekesys su mergina, kuriai tiesiog negali uždavinėti bulvarinių klausimų – „neformatas“, lyginant su tomis, kurios „mėgina ir mėgsta“ dainuoti.
– Balandžio 29 d. atšventei savo gimtadienį. Kuo jis buvo ypatingas?
– Ypatingas, nes aš jį švenčiau. Jau daug metų nesureikšminau šios dienos, o šiemet gimtadienio proga surengiau koncertą.
– Pagal horoskopą esi Jautis. Sakoma, kad Jaučiams būdingas džiaugsmas viskuo, kas gražu. Taip pat – kad juos traukia vaidyba, muzika, grafiniai menai. Dar taip pat – kad draugiškumas, bičiuliškumas ir kilniaširdiška pagalba padaro Jaučius visų mylimus. Kiek tai – apie Tave, ir ar apskritai tiki horoskopais? Nuo ko, Tavo nuomone, labiausiai priklauso žmogaus lemtis?
– Gražiausias Jaučio horoskopo apibūdinimas, kokį esu girdėjusi. Kiek apie mane? Norėčiau, kad visas apibūdinimas būtų tiesa. Esu daugiau linkusi kreipti dėmesį į horoskopus pagal gimimo datą, numerologiją. O mėnesio tikslumo ženklų horoskopai yra pakankamai netaiklu. Juk valandos skirtumas – tai jau didžiulė atkarpa tarp pasaulyje vykstančių pokyčių. Ir tikrai nepatariu žmonėms pasikliauti horoskopais, kai pasimeta gyvenime, nebežino, ką daryti, kai visomis mintimis gyvena ateityje. Horoskopai (kalbu apie tikrus, ne žurnalų paraščių blevyzgas) skirti pasitikrinimui, ar gyvenime pasikliaujame intuicija, ar protu. Bet tai – tik mano nuomonė.
– Prieš gimtadienius žmonės dažnai yra linkę apsvarstyti, pasverti, į tam tikras lentynėles sudėlioti savo gyvenimus: kas pasiekta, ko tikimasi iš rytojaus… Ar viskas iki šiol Tau klostosi taip, kaip svajojai ir įsivaizdavai būsiant?
– Viskas klostosi taip, kaip turi būti, todėl dėl nieko nesigailiu ir džiaugiuosi, kad gyvenimas nepašykštėjo spalvų. Jei ir suklupau ar išgyvenau sunkų laikotarpį, nesigailiu, priimu tai kaip pamoką ir dar aukščiau kylu. O gimtadienio laikas tikrai ypatingas. Su vidine ramybe apžvelgiau visa, ką nuveikiau ir dar kartą apsvarsčiau, ko iš tiesų noriu.
– Ar esi gyvenime padariusi klaidų, dėl kurių teko gailėtis ar net atsiprašyti? Ar Tau sunku ištarti „atsiprašau“?
– Kaip ir kiekvienas iš mūsų, pridarau klaidų beveik kasdien. Atsiprašyti man tikrai nesunku. Bet neseniai girdėjau mintį, jog atsiprašymas nieko nepakeičia, nes tai, kas įvyko, jau praėjo, todėl dabar atsiprašyti nebelieka prasmės.
– Kaip į Tave dažniausiai kreipiamasi: Bjelle ar Raminta? Kuris vardas Tau yra arčiau širdies? Papasakok, prašau, muzikinio pseudonimo atsiradimo istoriją.
– Pastaruoju metu dažniau Raminta, nors man patinka abu kreipiniai. Juk pseudonimą – Bjelle – pasirinkau pati. Daugelis jau girdėjo šio žodžio reikšmę, tai norvegiškas žodis „varpelis“. Norėčiau, kad istorija, kaip pasirinkau šį pseudonimą, būtų įdomesnė, bet yra kaip yra. Varpeliu mane vadindavo jau seniau, o norėjosi prašmatnesnio skambesio, tad, išgirdusi norvegišką versiją, susižavėjau žodžio skambesiu ir grafiniu vaizdu.
– Kada ir kaip Tavo būtyje atsirado muzika? Kokiais instrumentais groji, kurį išskirtum kaip mieliausią?
– Muzika visada buvo šalia. Visi žmonės auga muzikos apsuptyje. Nebuvau išskirtinė ir aš. Muzikalumo turi visa šeima, bet aš vieninelė lankiau muzikos mokyklą ir rodžiau didesnį susidomėjimą šia sritimi. Tad pritariu minčiai, kad pakanka 5 procentų talento, o visa kita – įdirbis. Mažiau nei draugai laksčiau kieme, daugiau laiko leidau tarp garsų.
Groju balsu, fortepijonu ir šiek tiek gitara. Esu bandžiusi begalę instrumentų. Labiau sekėsi mėginti groti dambreliu, kanklėmis, būgnais, sintezuotais garsais, balama, metalofonu, vėjo lazda, tibetietiškais indais, gongais ir visokiais kitokiais žmonių išradimais… Esmė paprasta – imi instrumentą į rankas ir stengiesi išgauti įdomią garsų seką. Mėginau išmokti groti smuiku, bet neužteko kantrybės. Mano mylimiausias instrumentas – balsas. Vis dar atrandu ką nors naujo.
– Muzikos ir dainavimo mokai kitus. Ar lengva muzikinio pedagogo duona?
– Norėčiau būti pedagoge, drįstu teigti, kad man visai neblogai sekasi, bet tai beprotiškai sunki specialybė. Gerbdavau mokytojus už jų pastangas, bet kai išmėginau jų duoną, garbinu jų pasišventimą šiai profesijai. Aišku, yra nemažai žmonių, tiesiog atliekančių mokytojo funkciją. Bet aš kalbu apie tuos, kurie visokeriopai ugdo jaunus žmones, visada jautriai reaguoja į situacijas ir profesionaliai išdėsto savo dalyką.
– Tavo vardas muzikiniame pasaulyje tapo žinomas po „Lietuvos talentų“, kuriuose atlikai kuriam laikui tarsi Tavo vizitine kortele tapusį „Brolužį“. Kas paskatino dalyvauti šiame konkurse?
– Tiesiog pajutau, kad atėjo laikas. Intuicija nuvedė ten. Ir tikrai nesigailiu. Šio projekto organizatoriai – tikri šviesuliai šou pasaulyje, labai juos vertinu iki šiol.
– Dažnai nutinka taip, kad muzikinių projektų dalyviai sužiba ir labai greitai dingsta nuo scenos. Tau taip nenutiko. Kas tai lėmė: tvirtas charakteris, ryžtas, atsidavimas pašaukimui?
– Manau, kad iš dalies man taip nutiko. Aš sąmoningai atsitraukiau nuo koncertinės veiklos, kad daugiau energijos galėčiau skirti studijoms. Šiuo metu ruošiuosi grįžti į aktyvesnę koncertinę veiklą, bet ne į televiziją. Noriu muzikuoti, o ne maivytis pagal šou standartus.
– Ką laikai didžiausiu iki šiol savo kūrybiniu pasiekimu?
– Mmm… Dar nepasiekiau.
– Ar yra atlikėjas, su kuriuo labai norėtum sudainuoti duetu?
– Yra, ir ne vienas. Bet tai nėra siekiamybė, tik maži troškimai. Pirmasis šovęs į galvą būtų duetas su grupe Radiohead. Na, o su Bob mcFerrin svajonė išsipildė. Dar 2008 metais teko dalyvauti jo workshop’e Taline, ten kartu improvizavome. Kitas išsipildęs duetas įvyko per šio gimtadienio koncertą – kartu su Aidu Giniočiu.
– Lietuvoje tikrai gausu talentingų žmonių. Kaip manai, kodėl jie neprasimuša į pasaulinę areną?
– Aš žiūriu iš kito kampo. Pasaulis didelis, jame žmonių nemažai, lietuvių tautybės žmonių procentas nedidelis. Prasimuša daugiausiai dirbantys, talentingi ir sėkmingi, o kokia jų tautybė, nėra taip svarbu. Bet vėlgi – kalbame apie muziką ar šou? Nes šiose srityse labai skirtingi prioritetai. Manau, šou srityje šiuo metu svarbiausias standartas – gyvuliški inkstinktai.
– Pastaruoju metu spaudoje gausu nuotraukų, kuriose Tu eksperimentuoji su savo įvaizdžiu. Kas tai – žaidimas, savireklama, ar kas kita?
– Ieškau, keičiuosi, pavasarėju. Ir rodau pavyzdį, kad gali daryti, ką nori.
– Muzikinį šou pasaulį pažįsti tiesiogiai. Apie jį kalbama daug ir dažnai ne iš pačios geriausios pusės: intrigos, pavydas, vakarėliai. Ar Tu jautiesi šio pasaulio dalimi?
– Aš buvau to pasaulio dalyvė. Šou vertybės, prioritetai smarkiai skiriasi nuo manųjų.
– Pakalbėjome su Bjelle. Dabar, jeigu leisi, pasikalbėkime su Raminta. Kokia esi, kai Tavęs neapšviečia scenos prožektoriai?
– Lygiai tokia pati. Tik scenoje nerodau, kad kartais būnu pavargusi ar piktoka. Scena, mano nuomone, skirta džiuginti žmones arba suteikti jiems žinių, perduoti emocijas, kurios pažadintų klausytojų vidinius „aš“. Perduodamos emocijos turi būti teigiamos, tyros. Jei nori išsilieti, papasakoti visiems, koks pasaulis neteisingas ar baisus, tai geriau lik tarp kambario sienų.
– Ar daug dėmesio skiri tam, kaip atrodai eilinę savo dieną? Pasidažai, nešdama šiukšles?
– Pagal nuotaiką. Bet dažniausiai ta nuotaika būna labai moteriška, tad prie veidrodžio gebu praleisti daug laiko.
– Koks aprangos stilius Tau patinka labiausiai?
– Patogus dienai, įdomus vakarui. Hipsteriškumas man nesvetimas. Nenoriu atrodyti taip, kaip visi.
– Kokie yra Tavo namai? Grindys nuklotos partitūromis?
– Namai neproporcingi daiktų skaičiui. Daugybė knygų, natų, piešinių, plokštelių ir instrumentų. Ir rūbų kampelis. Mėgstu keisti namus, dažnai perstumdau baldus.
– Tavo Facebook paskyroje skaičiau, kad parduodi pianinus, pati juos derini. Kas tai – hobis, ar begalinė aistra šiam instrumentui?
– Tai vienas iš didžiausių mano hobių. Tokia pat didelę aistrą jaučiu ir kavai, jos gamybai.
– Kiek suprantu, gyvenime viską stengiesi daryti, siekti pati. Ar nebūtų lengviau, jei atsirastų koks turtingas, įtakingas gerbėjas, kuris pasakytų: „Štai Tau, Bjelle, nuosava įrašų studija“. Ar priimtum tokią dovaną?
– Kuo toliau, tuo dažniau įsitikinu, kad patikimiausi dalykai yra tie, kuriuos pasieki savo jėgomis. Dovanas priimu, bet išmintingai.
– Ar labai saugai savo asmeninį gyvenimą? Ar gatvėje žmonės Tave atpažįsta?
Nesaugau, turiu facebook’ą. Ir slėpti neturiu ką, bet kiekvienam iš eilės nepasakoju gyvenimo istorijos. Esu tikrai mažai žinoma, ramiai vaikštau gatvėmis. Bet mintis apie memuarų knygą kyla vis dažniau, tik nenoriu būti kaip visi – parašyti populiarią biografiją gali daugybė žmonių. Noriu parašyti knygą su išliekamąja verte. O papasakoti tikrai yra ką.
– Ukmergėje esi dažna ir laukiama viešnia. Kuo traukia gimtasis miestas?
– Žmonės nuostabūs. Labai artimi ir paprasti. O tai žavi.
– Pabaik, prašau, šias frazes. „Aš myliu gyvenimą, nes…“
– jis visada keičiasi.
– „Aš myliu žmones, nes…“
– jie yra tokie, kokius juos matau.
– „Aš myliu muziką, nes….“
– tai dieviškumo krislas mumyse.
Kalbėjosi Unė Jonaitytė
Žurnalo VILKMERGE.lt medžiaga
