2014 m. gegužės 5-9 dienomis Italijoje, kalnų miestelyje Baselice, vyko Europos Komisijos finansuojamo Tarptautinio Comenius daugiašalės partnerystės Mokymosi visą gyvenimą programos projekto „Daug europietiškų kelių – vienam sėkmės keliui” („Des voies européennes pour la voie de la reussite“) septintasis dalyvių susitikimas.
Į susitikimą atvyko visų aštuonių šalių (Lietuvos, Lenkijos, Portugalijos, Ispanijos, Turkijos, Prancūzijos, Rumunijos Italijos) projekto dalyviai. Ukmergės Jono Basanavičiaus gimnazijai atstovavo direktorius Valentinas Gendvilis, projekto koordinatorė, prancūzų kalbos mokytoja Alma Kubrakovienė, anglų kalbos mokytoja Rima Jakštienė bei gimnazistės Aistė Remeikaitė ir Gabrielė Grigaitė.
Savaitė, praleista Italijoje, paliko daugybę neišdildomų įspūdžių: nauji draugai, neapsakomo grožio vaizdai, ekskursijos, susitikimai ir tikra „Neapolietiška” pica… Tačiau viskas nuo pradžios.
Iš Ukmergės išvykome gegužės 3 dieną, vidurdienį, o lėktuvas pietų Italijos mieste Neapolyje nusileido prieš vidurnaktį. Lėktuvui besileidžiant matėme ne tik naktinio miesto žiburėlius, bet ir fejerverkus. Pajuokavome, kad Neapolis mus taip iškilmingai pasitinka. Tačiau visi juokai išgaravo, kai išėję iš oro uosto patekome į didžiulį miesto šurmulį. Mašinų signalai rėžė ausis, pyškėjo fejerverkai, žmonės kažką rėkavo, dūdavo, skandavo. Sužinojome, kad trečiame pagal dydį šalies futbolo stadione „Stadio San Paolo” tik ką baigėsi rungtynės ir Neapolio futbolo klubas „SSC Napoli” laimėjo susitikimą. Miestas šventė savo mylimos komandos pergalę, o mums, nors ir pavargusiems po kelionės, sunku buvo užmigti jaukaus viešbučio kambaryje.
Pirmąją viešnagės dieną, sekmadienį, turėjome galimybę aplankyti nepaprasto grožio Kaprio salą. Ryte Neapolyje sėdome į keltą ir daugiau nei po valandos išlipome Kaprio salos uoste Marina Grande. Kapris – Italijos sala, esanti tarp Neapolio ir Salernos įlankų. Ji užima apie 10 km2 ploto. Saloje aplankėme du miestus – Kaprį (7278 gyventojų) ir Anakaprį (6240 gyventojų). Kaprio sala pasižymi itin gausia augmenija – iš viso auga apie 800 rūšių augalų. Citrinų ir vynuogių derlius saloje nuimamas tris kartus per metus, iš gėlių, augančių saloje, gaminami įvairūs kvepalai. Kaprio saloje paragavome ir tikrų itališkų ledų.
Kai grįžome iš Kaprio salos, susėdome į autobusą ir išvykome į Baselice miestelį Benevento rajone, esantį 90 km į šiaurės rytus nuo Neapolio. Miestelį supa kalnai, jo plotas 57 km2, o jame gyvena tik 2,720 gyventojų. Kai atvykome, miestelio centre jau laukė projekto šeimininkai – Baselice licėjaus mokiniai, jų šeimos nariai, mokytojai.
Prieš kelionę mes jau žinojome pas ką gyvensime Italijoje. Taigi, mums beliko tik dideliame italų būryje susirasti savo laikinos šeimos narius. Gabrielės laukė italė Valentina Moccia, o manęs – italas Daniele Parisi. Valentina ir Daniele mokosi vienoje klasėje ir yra labai geri draugai. Viso projekto metu jie mus globojo, kartu su mumis keliavo, dalyvavo visuose renginiuose, vakarėliuose, ekskursijose.
Pirmadienį, pirmąją projekto dieną, dalyvavome priėmime Baselice miesto merijoje. Iš merijos visų šalių delegacijos žygiavo per miestelį link licėjaus INSTITUTO DI ISTRUZIONE SUPERIORE : ENRICO MEDI” – IPSCT. Čia stebėjome italų mokinių paruoštą šventinę programą, mokėmės šokti itališkus šokius. Po pietų ir mes turėjome pristatyti savo namų darbus: prancūzų ir anglų kalbomis suvaidinti pokalbį darbo biržoje. Vakare susirinkome į visų šalių draugystės vakaronę, kur galėjome artimiau susipažinti su visais projekto dalyviais.
Antrąją projekto dieną aplankėme Amalfį – miestelį, įsikūrusį prie Salerno įlankos už 38 km į pietryčius nuo Neapolio. Miestas stovi prie siauro ir gilaus tarpeklio angos, Monte Carreto kalno (1315m) papėdėje. Jį supa stulbinantis uolų ir pakrantės peizažas, vienas įspūdingiausių vaizdų Europoje. Amalfis įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Dabar čia gyvena apie 5500 gyventojų. Kažkada Amalfis buvo nemažas miestas, turėjęs 15000 gyventojų, didelį uostą ir laivų prieplauką. Tačiau vieną dieną didžioji miesto dalis su visais namais ir gyventojais tiesiog nuslydo į jūrą.
Dabar įspūdingo grožio Amalfio miestelį kasmet aplanko tūkstančiai turistų. Grožėjomės ir mes nameliukais ant uolų, siauromis miesto gatvelėmis, Amalfio katedra. Kavinėje ant jūros kranto valgėme itališkus makaronus.
Trečiadienio rytą aplankėme istorinį centrą San Marco dei Cavoti, įsikūrusį ant kalvos bei apsuptą vynuogynų ir alyvmedžių giraitėmis. Miestelis garsėja ir šokolado gamyba.
Pietavome šeimose. Daniele mama Dolores Parisi pagamino labai skanią lazaniją. Ji ne tik puiki virėja. Dolores labai draugiška, rūpestinga, linksma. Man buvo labai lengva su ja bendrauti. Šeima, kurioje aš gyvenau, gerai žinoma visame regione. Ji turi savo šeimos verslo įmonę, kuri gamina vyną.
Po pietų aplankėme Benevento. Miestas įsikūręs 130 m virš jūros lygio, Kolore Iprino ir Sabato santakoje. Miestas užima 129 km2, jame gyvena 65,289 gyventojų. Susipažinome su miesto istorija, architektūra, gražiomis vietovėmis. Vakare susirinkome į picos vakarėlį pas Daniele pusbrolį Antonio Parisi.
Ketvirtadienio rytą turėjome laisvo laiko, taigi nusprendėme pasportuoti. Subūrusios tarptautinę merginų krepšinio komandą (dvi lietuvės, italė ir prancūzė), į dvikovą pakvietėme italų vaikinus, savo laisvalaikį dažniausiai praleidžiančius futbolo aikštelėje. Krepšinio varžybas be vargo laimėjo merginos.
Šios dienos popietę visų šalių mokiniai praleido prie ežero kalnų papėdėje. Ketvirtadienio vakaras buvo paskutinis, kai mes buvome visi kartu. Visi drauge šokome, dainavome, linksminomės. Su kai kuriais jau teko ir atsisveikinti, nes mūsų delegacija po penktadienio ekskursijos į Neapolį jau neplanavo grįžti į Baselice.
Penktadienio rytą atsisveikinau ir aš su Daniele šeima: mama Dolores, tėčiu Michele, vyresniuoju broliu Paolo bei mažaja sesute Anna-Maria, kuri man į rankas įspraudė mažą savo žaisliuką.
Paskutinę projekto dieną aplankėme Pompėją – istorinį miestą senovės Italijoje. Pompėja stūksojo netoli Vezuvijaus ugnikalnio, greta dabartinio Neapolio miesto. Apie 79-uosius mūsų eros metus ugnikalnis išsiveržė ir visiškai sunaikino miestą. Pompėja buvo užmiršta iki XVIIIa. Naujaisiais laikais po 8 m pelenų sluoksniu atrastas palaidotas miestas. Pompėja atskleidė kaip gyveno senovės Romos žmonės. Atrasta daugybė namų, išpuoštų tapyba ir skulptūromis. Ant sienų dar išliko piešinių ir užrašų. Aplankėme žymiuosius Pompėjos griuvėsius: Izidės šventyklą, Dididjį Pompėjos teatrą, senojo miesto gatves.
Turėjome laiko paklaidžioti ne tik po turistines Neapolio gatves. Įsitikinome, kad Neapolis labai skirtingas ir gana chaotiškas miestas, ne sykį pagarsėjęs dėl šiukšlių krizės.
Liūdna, bet atėjo metas atsisveikinti su visais projekto dalyviais. Tačiau džiugu, kad per tokį trumpą laiką teko tiek daug pamatyti neapsakomo grožio vaizdų, artimiau pažinti itališkos šeimos gyvenimą, susirasti daug naujų draugų, paskanauti tikro itališko maisto bei pasitikrinti prancūzų kalbos žinias.
Projekto veikla yra finansuojama iš Mokymosi visą gyvenimą programos, kurią Lietuvos Respublikoje administruoja Švietimo paramos fondas. Šis straipsnis atspindi tik autoriaus požiūrį, todėl Švietimo mainų paramos fondas ir Europos komisija negali būti laikomi atsakingi už bet kokį straipsnyje pateikiamos informacijos naudojimą.
Aistė Remeikaitė, Ukmergės Jono Basanavičiaus gimnazijos 3 klasės mokinė
