Ukmergės miškų urėdijoje tęsiasi miško sėklų ruoša. Sėklas jau subrandino ir pušis.
Šią savaitę jos kankorėžiai pradėti rinkti Žaliosios girininkijoje esančioje pušies sėklinėje plantacijoje.
„Jau keletą metų iš eilės reikiamą pušies sėklų kiekį susirenkame iš sėklinės plantacijos, tad mūsų pušies sėklos yra genetiškai patikrintos,“ – pabrėžė urėdijos vyriausiasis miškininkas Vilius Palionis.
Subręsta žiemą
Šarmotas išaušo antradienio rytas. Balti gluosniai pakelėje, baltos eglės ir pušys. „Palauk, kol nukris šerkšnas,“- pataria man Ukmergės miškų urėdas Vigantas Kraujalis. Į Žaliosios girininkiją važiuoju aš pažiūrėti, kaip renkami pušies kankorėžiai. Bet gal tikrai palaukti – kas lįs po tokiu šerkšnu?
Miško darbininkai nelaukė. Kazimieras ir Rolandas Ikanevičiai – tėvas ir sūnus – jau seniai miške. Kas tas šerkšnas, sako jie. Būna, sninga, pusto, šlapdriba krinta. Pernai nuo kiekvienos pušies reikėjo jiems kratyti sniegą.
Šįmet jo daug dar nebuvo. Bet ant šakų baltuoja kepurės. O pušies kankorėžiai – jau rudi. Dar vakar buvo žali, šiandien jau ruduoja. „Žiūrėk, jau yra ir rėžiukai“,- pasidėjęs ant delno įdėmiai knibinėjo juos Žaliosios girininkas Vytautas Pašukonis.
Įsistebeiliju ir aš. Kankorėžio paviršius dar glotnus ir švelnus, bet kiekvienas jo žvynelis – kaip rėžtuku aprėžtas. Plyšelis dar visai nedidelis, vos įžiūrimas. Prasiplės jis ir kankorėžis prasiskleis dar negreitai, bet viduje jo esančios sėklelės – taip pat rudos. Reiškia – jau subrendusios.
„Pušis iš visų medžių vėliausiai subrandina sėklas“,- paaiškina urėdijos miško želdinimo inžinierė Asta Srazdienė. Iš pradžių eglė, paskui – pušis. Bet abi – žiemą. Po pirmųjų šalčių.
Taigi, pušies, kaip ir eglės, kankorėžius visada tenka rinkti žiemą. Kai sninga, pusto ar byra už apykaklės šerkšnas.
Auga ūglių pažastyse
Tačiau Žaliosios girininkijos miško darbininkams rinkti pušies kankorėžius, atrodo, nėra labai sunku – jie renka jas sėklinėje plantacijoje.
Sėklinėje plantacijoje pušys išgenėtos – žemaūgės. Gali jas pasiekti ranka. Jokio reikalo lįsti po jų šerkšnotomis šakomis. Jeigu ten ir rasi kokį kankorėžį, jis bus pernykštis – jau išsiaižėjęs. Šiųmečiai auga ant šakų viršūnių, ūglių pažastyse.
„Niekur kitur – tik ant viršūnių“,- rodo girininkas.
Po viena pažastimi kybo du raštuoti pušies kankorėžiukai, po kita – tik vienas. Vėl du , vėl – vienas. Suki ratą aplink pušį ir raškai. Suki ir raškai. „Pamėginkite,- kviečia mane Rolandas. – Teorija nuo praktikos skiriasi.“
Kankorėžiai, palyginus greitai atitrūksta nuo šakelės, bet kartu su jais į mano delnus byra ir sniegas. Atrodė, jo čia visai nebuvo, nebuvo ir šerkšno – tik sodriai žali pušies spygliai. Bet vos juos pajudinu, pasipila ir baltos adatėlės. Sminga į delnus, veidą, lenda už rankogalių. Mano pirštai jau sugrubo.
Užsimaunu pirštines. Bet jos aplimpa rudais spygliais. Girininkas sako, jog spygliai kartais ruduoja nuo grybinės ligos, bet dažniau – dėl įprasto pušies gyvenimo ciklo. Medis ruošiasi žiemai – kad mažiau išgarintų vandens, dalį spyglių rudenį jis numeta. Pavasarį jie vėl atauga.
Rudų spyglių prikrenta ir į kibirėlį. „Reikės perrinkti“,- įspėja mane Rolandas.
Asta sako, jog pušies, kaip ir eglės kankorėžius, urėdija aižyti veš į Dubravos mokomosios eksperimentinės miškų urėdijos aižyklą. Tokių šiukšlinų, žinoma, neveš.
Augina dvejus metus
Jau atidžiau skinu kankorėžius, braukiu nuo jų parudavusius spyglius ir staiga matau: žiedas! Tiksliau – dar neprasiskleidęs jo pumpuras. Kaip prigesusi žvakė ant šarmotos pušies šakos. „Taip, tai – žiedas“,- nė kiek nenustemba Vytautas su Asta. Pasak jų, visi medžiai žiedų pumpurus sukrauna iš rudens. Per žiemą jie laukia pavasario saulės.
Žydi pušys įprastai gegužę. Iš pradžių, sako Asta, ūglio viršūnėje prasiskleidžia 2-3 rausvi moteriški žiedai, po to ant kito ūglio – gelsvi vyriškieji. Išbarstę kvapniąsias žiedadulkes, šie sunyksta, o vietoj moteriškų žiedų užsimezga nauji kankorėžiai.
Bet kankorėžius pušis, skirtingai nei eglė, augina dvejus metus. „Štai jie“,- dar vos įžiūrimus žalsvai geltonus trupinėlius rodo Asta. Iš jų galima spręsti apie kitų metų sėklų derlių. „Nebus jis dar labai didelis“,- spėja girininkas. Kitų metų kankorėžių nėra labai daug, o dar ne visi jų ir atlaiko žiemą. „Būna, kad kuris ir sunyksta“,- pastebėjo girininkas.
Prirenka po 20 tonų
Urėdijos miško želdinimo inžinierė Astas Strazdienė sako, jog pušys miške pradeda derėti po 50 metų. Atvirose vietose – po 25- erių.
7 ha sėklinė pušies plantacija Bartkuškio miške, nuo kurios jau šiandien renkamos sėklos, buvo įveista 2001 metais. Taigi, jai – tik 13 metų.
Rinkti iš jos kankorėžius, Žaliosios girininko teigimu, urėdija pradėjo nuo 2010 metų. Pernai pririnko jau 20 tonų.
„Kuo daugiau pušį geni, tuo daugiau ji išleidžia šoninių ūglių. Kuo daugiau ūglių, tuo daugiau žiedų ir kankorėžių“,- atskleidžia paslaptį girininkas.
Kiekviena sėklelė – aukso vertės
Pušis sėklinėje plantacijoje girininkija geni kasmet. Tačiau ne kiekvienas medis lengvai pasiduoda genėjimui. Kai kurios pušelės vis tiek stiebiasi į saulę. O kai kurių šoninės šakos taip nutįsta, kad atsigula ant žemės ir tenka jas nupjauti.
Be to, išgenėtos pušies šoninės šakos įgauna horizontalią padėtį. Tokios sunkiai atlaiko sniegą – lūžta nuo menkiausio jo svorio.
Štai ir šįmet, nors jo nebuvo daug, kelios šakos jau tįso ant žemės. Kazimieras su Rolandu priklaupia – renka kankorėžius ir nuo jų: kiekviena sėklelė iš sėklinės plantacijos – kaip aukso dulkelė.
Sėklinėje plantacijoje auga geriausias selekcines savybes turintys medžiai, todėl ir nuo jų surinktos sėklos labai vertingos.
Savo reikmėms pakanka
Kiek pasisukioję tarp snieguotų pušų, mes grįžtame į šiltą urėdiją. O Rolandas su Kazimieru pasilieka. Rinks kankorėžius iki vakaro. Rinks visą šią savaitę ir dar kitą. Kasdien – visą mėnesį.
20 tonų kankorėžių – 5 sunkvežimio priekabos. O sėklelių iš jų geriausiu atveju išbyrės penki maišai. Viso – ne daugiau 20 kg.
Bet urėdijos vyriausiasis miškininkas Vilius Palionis sako, tokio kiekio mums visiškai pakanka. „Pirmiausia, pušų mes daug neauginame. Kasmet pasodiname jų ne daugiau nei 20 tūkstančių vienetų“,- sako jis.
Be to, pasak jo, pušis – ne eglė. Ši dera tik kas septintus metus, todėl reikia turėti sukaupus jos sėklų atsargą. Pušis daugiau ar mažiau dera beveik kasmet. Ypač sėklinėje plantacijoje.
„Pušies sėklų mes iš niekur kitur nerenkame. Tik – iš sėklinės plantacijos“,- sako urėdijos vyriausiais miškininkas.
Taigi, Ukmergės miškų urėdijos pušies sėklos – genetiškai patikrintos. Iš jų, tikėtina, išaugs išlakios, bešakės pušys.
Sėklų ruoša – į pabaigą
Sėklų ruoša Ukmergės miškų urėdijoje jau eina į pabaigą.
Šįmet, kaip ir kiekvienais metais, Ukmergės miškų urėdija rinko juodalksnio, liepų, klevų, eglės ir pušų sėklas.
Juodalksnio kankorėžiai jau išaižyti, 10 kg jo sėklų dar džiūsta medelyne, bet greitai jos bus supilstytos į stiklinius butelius, sužymėtos ir padėtos laukti pavasario.
Beržų sėklų – 17 kg, miško želdinimo inžinierės A.Strazdienės teigimu, dar yra nuo praėjusių metų, todėl šįmet jų rinkti nebuvo tikslo. Pririnkta ir liepos bei klevo sėklų.
Nerimo būta tik dėl ąžuolo gilių. Šįmet Ukmergės miškų urėdijos miškuose gilių beveik nebuvo. Jei kurie ąžuolai ir derėjo, jos nukrito nesubrendusios. Gilių atsargai nepasidėsi. Tad teko jas pirkti iš kitų urėdijų. Daugiau nei pusę tonos Tytuvėnų miškų urėdijos miškuose subrandintų gilių jau guli Ukmergės miškų urėdijos medelyno žemėje. „Pavasarį lauksime išdygstant žemaitiškų ąžuoliukų,“- nusišypso medelyno viršininkas Laurynas Knizikevičius.
Taigi, liko tik vėliausiai – žiemą renkamos pušies ir eglės sėklos. „ Eglės kankorėžių jau turime 5 tonas. Išeitų 75 kg sėklų. Jų pakaktų vieneriems metams. Bet šįmet, eglės derėjimo metais, reikia sukaupti septynerių metų rezervą“, – skaičiavo miško želdinimo inžinierė Asta Strazdienė.
Eglės, kaip ir pušies, kankorėžius, pasak jos, dar galima rinkti iki vasario. Spragsėti jie pradeda tik kovą, kai pakyla ir šildyti ima pavasario saulė.
Ukmergės miškų urėdijos informacija
Tekstas – Aldonos Kvedarienės
Nuotraukos – Astos Strazdienės
