Tikriausiai ten skraido Angelas su pienės pūku? Jo atvaizdą, nupieštą dailininkės R. Strazdaitės paveiksle, Albinui Kuliešiui padovanojo Alicija Matiukienė, Rokiškio krašto kultūros žurnalo „Prie Nemunėlio“ redaktorė per jubiliejinį Ukmergės kino ir foto klubo „Horizontas“ vakarą, įvykusį kovo 16 dieną Ukmergės kultūros centre.
O gal, pasakiusi, kad Ukmergės kino mylėtojus bei fotografus ir toliau saugotų ši geroji Dvasia, priminė klubo pirmininkui ir išbandymų kelius, kuriuos reikia nueiti keliasdešimt metų, kad išgrynintum savo požiūrį į gamtą bei žvilgsnį į save? …
Dešimt metų nueita tuo keliu, tad buvo įdomu atsekti ištakas parodos autorių fotografijose. Ar man atsivėrė kadaise nueiti keliai ir erdvės, ar pamačiau daug širdies durų, kviečiančių tarsi kelrodės prie kelio užeiti į vidų ir atidžiau pasižiūrėti, kokiu ritmu plaka šie fotografai, kas jiems skauda ar aktualu šiandien?
Permetęs akimis supratau: parodoje akcentuoti dešimt autorių požiūrių, mano galva, tarsi žinodami temą, ėmė ir susiliejo į vieną pagrindinę idėją: užfiksuoti gyvenimo akimirkos – amžino stebuklo – ženklus. Be to, staigus impulsas kvietė ir toliau gilintis į matomus fotografijose archetipinius prigimties šaltinius…
Tokia mintis, matyt, atėjusi iš pasąmonės, surikiavo fotografų darbų vaizdus, nes būtent parodos vienijanti tema buvo… gamta, kurią labiausiai – natūralią, nuolat bekeičiančią spalvas – pažįsta fotografai. Tačiau ar tikrai iki galo? Juk ji – gamta – paslaptinga, gali būti ne tiki melancholiška, bet ir kerštinga, net negailestinga su artėjančios audros viesulais bei uraganais?..
Toks piano muzikos garsu, pavyzdžiui, man atsiskleidė fotografės Dalijos Zalenčiūtės medžių kompozicijose, o jos nuotrauka „Akis“ pasiūlė mintį, klastingą mintį – stebi, tave, tikrina tavo nuoširdumą iš žemės gelmių per savotišką periskopą Dvasia. Dalijai antrina kitas fotografas Gintautas Steiblys, kurio fotografijose stambiu planu nufotografuota angies galva su atmerkta akimi („Akistata su angimi“) ar plėšriamusė, primena tą budrumą. O mums jis atskleidžia gamtos rūšių pasaulį per nepakartojamą akimirkos grožį. Gamtoje viskas rutuliojasi dėsningai, todėl fotografai, sugrįžę į miesto triukšmą, pamato kitokį pasaulį. Albinas Kuliešis liūdnom spalvom „piešia“ savo Senamiestį, mylimą ir neišvengiamai byrantį, trupantį ne tik nuo laiko tėkmės, bet ir nuo mūsų pačių abejingumo, apatijos ar nesuvokimo. Galbūt dėl jaunystės optimizmo, įtaigiai, atsiplėšdamas nuo liūdnų Albino nuskambėjusių akordų, jaunasis fotografas Tadas Džiautas, vėlgi sugrąžina mums kalnų spalvas, pastebi ne tik erdvę, už kurios saulėlydžiai ir naktys, bet ir emocijoms nepasiduodančią laiko tėkmę tarp Norvegijos kalnų ir Lietuvos… Tadas, dirbdamas Norvegijoje, sielos šaukiamas, išleido savo spalvotų fotografijų albumą ir atsiuntė klubo pirmininkui ją kaip dovaną…
Tad jo dovana susišaukė aidu su Manto Kristijono Kuliešio sukurto trumpo metražo dokumentinio filmu „Laiko tėkmė – Ukmergė“. Filmas mane nudžiugino romantine dvasia ir priminė tiesą: pagaliau natūraliai į klubą įsiliejo nauji vardai ir savaime išsisprendė kartų kaita, duota ne be mūsų valios pastangų.
{youtube}UsfbQZiPCQk{/youtube}
O ta romantinė dvasia su poetine nostalgiška gaida, nuskambėjusi vakaro metu, kai muzikos mokytoja Angelė Adamonienė sugrojo violončele muzikos kūrinį, priminė, kad mūsų siekis, idėjos, kuriančios, o ne piktos ir griaunančios, natūraliai persiduoda jauniesiems…
Šias mintis pratęsė panevėžietė fotomenininkė Marija Čičirkienė. Ji ne veltui kalbėjo apie vientisą parodos išlaikytą temos liniją. Tai parodo kryptį, kad ieškotum nešabloniškų sprendimų, maždaug taip galvojo ir sakė ji, juk mieste gyvena ne tik dešimt Ukmergės fotografų. Vėliau Marija Čičirkienė, Panevėžio fotografijos galerijos kuratorė, negailėjo dėmesio nei jaunajai Jurgitai Jackevičiūtei, prie kurios fotografijų ciklo sustojusi išsakė savo mintis ir pastebėjimus, bet ir Rimui Grabauskui, kurio fotografijos darbuose paliestos vienatvės ir nužmogėjimo temos.
Padovanojusi Albinui Kuliešiui fotografijų albumą su Panevėžio miesto vaizdais, ji palinkėjo, kad tokį albumą turėtų Ukmergės fotografai. O aš, kaip ir kiti klubo nariai, nors jau turėjome rankose neseniai „Valdo“ leidyklos išleistą Albino Kuliešio juodai baltų fotonuotraukų rinkinį „ Ukmergės senamiestis“, pagalvojau: žinoma, ateis tokia diena, kai svajonė vieną dieną taps realybe… Parodoje mane patraukė ir kompozicine prasme sudomino fotografės Stasės Pulkauninkienės bei Silvijos Pranauskaitės – Bitinienės darbai.
… Tik begaline kantrybe ir atjauta aplinkiniams, tik nuolat pastebint „nepastebimus“ dalykus, galima nufotografuoti meninę fotografiją ir įrėminti ją… Tada mes, parodos lankytojai, ir pajusime iš nuotraukos sklindančią gyvybės šilumą…
Fotografo D. Vyto nuotraukoje: Parodos autoriai ir klubo nariai.
Kęstutis Česnaitis
Dainiaus Vyto ir Manto Kristijono Kuliešio nuotraukos
