Balandžio 21 d., šeštadienį, jau tradicine tapusi pavasarinė aplinkos švarinimo akcija ,,Darom” penktąjį kartą pakvies lietuvius telktis šalies švarinimui.
Deklaruojama, kad „Darom” – savanoriška akcija, kuri vyksta vienu metu visoje Lietuvoje ir ne tik. Tačiau formuojasi dvi nuomonės: vieni sako, kad akcija savanoriška, o kiti, kad ne. Todėl kovo 30 dieną, Jaunimo laisvalaikio centro ir Ukmergės Jaunųjų socialdemokratų iniciatyva buvo surengti debatai tikslu išsiaiškinti kaip yra iš tikrųjų.
Už tai, kad akcija yra savanoriška, pasisakė komanda, kurią sudarė – Ukmergės rajono tarybos narys Arūnas Dudėnas, akcijos „Darom 2011” koordinatorius Ukmergėje Andrius Lyška bei Giedrius Pocius. Kitoje debatų pusėje, teigiantys, kad akcija jau nebėra savanoriška, buvo Jaunimo laisvalaikio centro direktorė Skaistė Vasiliauskaitė ir miesto seniūnas Stasys Jackūnas.
Pirmasis žodis buvo suteiktas pasisakantiems už tai, kad akcija yra savanoriška.
Giedrius Pocius: Šios dienos debatų tema yra „Ar akcija „Darom” yra savanoriška?”. Mūsų komanda sako, kad tai yra savanoriška akcija. Savanoriškos veiklos įstatymas aiškiai apibrėžia savanorystę – tai yra neatlygintina veikla, už kurią žmonės negauna atlygio, kurią atlieka savo noru, tuo padėdami visuomenei. Kiek žinau akcijos dalyviai negauna finansinės naudos ar kitokios paramos ir šioje akcijoje dar nemačiau nė vieno, kurį būtų atvarę su šautuvu. Taipogi akcija „Darom” yra visuomenei naudinga, aplinkos tvarkymas naudingas ne tik kiekvienam atskirai, bet ir visuomenei.
Europos sąjungoje yra iškiriamos tokios savanorystės rūšys kaip sveikatos priežiūra, aplinkos tvarkymas, švietimo veikla, pagalba organizacijoms ir kt. Taigi manau tai labai aiškiai apibrėžia, kad akcija yra savanoriška. Siūlau visiems prisiminti kaip jaučiamės būdami akcijos dalyviais. Manau visi sutiks, kad šios akcijos metu visi jaučiasi prisidėję prie kilnaus tikslo.
Nors savanorystė Lietuvoje įteisinta tik pernai, o pati sąvoka sugalvota ne taip ir seniai, tačiau savanorystė kaip veiklos pobūdis egzistavo jau seniai. Nuo 2008 metų „Darom” tapo viešąja įstaiga, kuri pagal savo juridinį statusą pelno gauti negali. Visus gautus finansus ji turi investuoti į savo veiklą. Todėl tai nėra finansinė nauda, tai yra ištekliai tolimesnei veiklai vykdyti.
Seniūnas Stasys Jackūnas: Mes nenorime teigti, kad savanorystė yra prievarta, bet šiuo metu tai yra savanorystė su prievartos elementais. Aš šią savanorystės idėją prisimenu nuo mokyklos laikų, kai reikėdavo aktyviai dalyvauti visose talkose. Jose taip pat buvo prievartos elementų. Akcija „Darom” pirmomis savo egzistavimo dienomis labai didelio pagreičio neįgavo.
Aš, kaip miesto seniūnas, talkas organizuoju pats ir neprisirišu prie akcijos būtent tą dieną. O jeigu tą dieną lis, snigs? Niekas neateis? Talkas pradedu organizuoti jau nuo ankstyvo pavasario. Jau mėnuo kaip vyksta įvairios talkos, ne vien šiukšlių rinkimas.
Prieš keturis metus į talkas išeidavo vienetai, prieš du metus – dalyvauja pagrinde aktyvūs žmonės. Iš jaunimo – vienetai. Rajone yra daug mokyklų, organizacijų. Dauguma jaunimo į talkas ateina tik su savo klasės auklėtojomis, jiems būna pasakyta, kad reikia išeiti tokią ir tokią dieną ir dirbti. Jei tai būtų savanoriška veikla – išeitų visa mokykla ir be prievartos.
Dabartiniu metu eina žmonės dirbti už pašalpas. Šiandien jau turiu 179 žmones. Iš tų atsiųstų tarkime 10 žmonių tik vienas dirba kokybiškai ir savanoriškai. Savanorystė yra gera idėja, bet be tam tikros prievartos ir priežiūros jos nebus.
Taip pat savanorystę suprantu ne tik kai reikia sutvarkyti aplinką, surinkti šiukšles, bet ir jas išvežti. Tuo tarpu dabar visa atsakomybė tenka tam tikros teritorijos šeimininkui. Trūksta ir savanoriško koordinavimo. Pamenu 2010 metais žiniasklaidos atstovai sutvarkė mišką. Po kelių dienų skambina ir klausia, kodėl neišvežam šiukšlių. Bet iš kur aš galiu žinoti kur jie rinko, jei apie tai nepranešta.
Giedrius Pocius: Minėjot, kad ta mažuma, kurie prieš keletą metų pradėjo akciją, šiandien pritraukia vis didesnes žmonių mases.
Seniūnas Stasys Jackūnas: Tie skaičiai, kurie yra viešai deklaruojami, nėra teisingi, nes jie sako, kad tai atliko vien savanoriai, o iš tikro yra kitaip.
Arūnas Dudėnas: Akcija „Darom” yra žmogaus tvarkymosi įforminimas. Aplinkos tvarkymas jau nuo seno žmogui yra įgimtas. Ir mano manymu, ši akcija yra tiesiog visko sustatymas į rėmus. Manau nėra blogai, jei akcijos koordinatoriai gauna tam tikrą atlygį už savo darbą. Akcija „Darom” tiesiog skatina žmones veikti masiškiau. Akcija yra viešųjų ryšių kampanija, kuri bando agituoti ir sutelkti mases eiti tvarkyti aplinkos.
Seniūnas Stasys Jackūnas: Mes sutinkame, kad viešoje erdvėje žmonės yra išjudinami. Tačiau stebint iš šalies, matome, kaip į talką ateina 50-60 žmonių, iš jų 10 dirba, o 40 stovi ir kalbasi tarpusavyje.
Ukmergėje talkos jau nuo seno nusistovėjusios. Bendradarbiaujame su mokyklomis, kurios pačios pasirenka kada joms geriau tvarkyti. Kai kurios turi net tradicijas tvarkyti tam tikras teritorijas. Pavyzdžiui, A.Smetonos gimnazija tvarko Vilkmergėlės upelį ir jo prieigas, J.Basanavičiaus gimnazija – Vaižganto kapines, Jaunimo organizacija Darbas (JOD) – Pašilės kapines.
Arūnas Dudėnas: Svarbu su kokia intencija žmogus ateina į talką. Jei jis ateina su intencija, kad padarysiu kažką gero, tai tada veikla yra savanoriška.
Seniūnas Stasys Jackūnas: Mokyklose, jei mokinių neparaginsi, nepasakysi išeiti, niekas ir neateis. Kitas pavyzdys, daugiabučiai namai žiemą, užpustytas kelias. Pakabinus skelbimą, kad kviečiame gyventojus nusikasti sniegą, iš 55 butų išeina vos 2-3 žmonės. Tai pavienė savanorystė. Ir tie žmonės daugiau idėjiniai. Tačiau į tokius idėjinius žmones, visuomenė dažniausiai žiūri kreivai, vistiek galvoja, kad jie už tai gauna atlygį.
Skaistė Vasiliauskaitė: Aš galvoju, kad akciją „Darom” būtų galima laikyti savanoriška, jei ji deklaruotų tik tą dalyvių skaičių, kurie atėjo į talką savanoriškai. Tačiau dabar jie susirenka iš mokyklų ir kitų organizacijų sąrašus visų, kas dalyvavo ir gal net nedalyvavo, o tiesiog susirašė į sąrašą, ir yra deklaruojama, kiek daug savanorių išėjo tvarkyti aplinkos. Daugelis mokyklų tvarkosi seniūno iniciatyva, tačiau sąrašus pateikia ir akcijos organizatoriams, taip užsidedami pliusai sau. Giedrius Pocius kalbėjo apie tai, kas yra savanorystė. Aš pati pernai dalyvavau 2 dienų seminare, kur apie savanorystę kalbėjo žmonės, kurie dirbo prie to įstatymo ir mums, dalyvavusiems seminare, buvo išaiškinta, kad savanorystė yra neatlygintina veikla, bet neatlygintina ne tik atlygiu (pinigais, dovanomis), bet apskritai. Svarbu yra intencija. Svarbu, kad žmogus ateitų savanoriauti neturėdamas intencijos, kad už tai jis gaus darbą, jam parašys geresnį pažymį ir pan. Jis ateina tik su intencija padaryti gerą darbą. Jei žmogų veda kitokia intencija, tarkime, jei jis padeda senutei nupirkti maisto produktų, tikėdamasis, kad ateityje ji jam užrašys butą, tai jau ne savanorystė. Atlygis gali būti tik tobulėjimo prasme.
Paminėsiu ir keletą pavyzdžių: viena savivaldybės administracijos darbuotoja klausė manęs ar mūsų organizacija dalyvaus akcijoje. Atsakiau, kad taip. Tada moteris pasiguodė, kad ji turinti sodybą, kur yra daug darbo, tačiau vistiek dalyvaus akcijoje, nes visa savivaldybės administracija eina į talką ir jei aš neisiu, tai mane apkalbės, kreivai žiūrės ir pan. Aš labai norėčiau susitvarkyti namuose, tačiau teks dalyvauti akcijoje.
Vadinasi, jei vienas žmogus pasakė, kad jis eina per prievartą, tokių žmonių gali būti žymiai daugiau. O tai jau nebe savanoriška veikla.
Toliau pavyzdys kaip akcijoje dalyvauja mokiniai. Dalis mokinių, o aš tai matau ir savo akimis, akcijos metu yra išleidžiami iš pamokų, jie pusę dienos tvarko aplinką. Taip mokiniai paskatinami atleidimu nuo pamokų. Jie jau turi alternatyvą arba sėdėti pamokoje arba rinkti šiukšles. Tai taip pat ne savanoriška veikla.
Kitas pavyzdys, kurį pasakoja patys mokiniai, tai, kad priklausomai nuo to, kas yra klasės auklėtoja ar kokia pamoka turėjo vykti akcijos metu, yra įrašomi pažymiai už technologijas, biologiją ar net fiziką. Mokiniai tikisi atlygio – pažymio. Tai taip pat nėra savanoriška veikla.
Pernai akcijos metu, mes, jaunimo laisvalaikio centro darbuotojai, nė vieno nevertėme eiti tvarkyti aplinkos akcijos metu. Tuomet neatėjo nė vienas. Tvarkėmės tryse, įskaitant ir mano šešiametį sūnų.
Buvo ir tokių situacijų, kai viena mergaitė sakė, kad tikrai norėtų ateiti padėti, bet ji jau tvarkėsi su klase, o kadangi priklauso mokinių tarybai, turi eiti tvarkyti ir su ja. Tai kokia čia savanorystė, kai su klase tvarkomąsi per pamokas, o su taryba privalomai? Užpernai kviečiausi vieną moksleivį prisidėti prie akcijos, ir gavau atsakymą, kad jam jau per daug tos akcijos, nes jau kelis kartus tvarkė su mokykla.
Akcijos organizatoriai į sąrašus įtraukia visus ir paskui deklaruoja, kiek daug savanorių buvo. Tačiau didžioji dalis toje akcijoje dalyvaujančių yra ne savanoriai. Taigi skelbti akcijos savanoriška mes negalime.
Giedrius Pocius: Ar realus dalyvavusių žmonių skaičius, lyginant su deklaruotinais, yra esmė, vertinant akciją kaip savanorišką?
Skaistė Vasiliauskaitė: Kai didžioji dalis ateina nesavanoriškai, tada esmė. Mes meluojame visai Lietuvai ir pasauliui kiek daug turime savanorių, nors taip nėra. Reikėtų atriboti tuos, kurie savanoriai, o kurie ne. Tegul dalyvauja 50 žmonių, bet tik tikrai atėję savanoriškai. Bet kai dalyvauja 500 žmonių, o iš jų tik 50 savanoriškai, tai nesavanoriška akcija.
Pirmais metais akcija tikrai buvo savanoriška, nes nebuvo spaudimo per institucijas, dabar jau jaučiamas didelis spaudimas.
Giedrius Pocius: Ar žmonės, kurie sako, kad eisiu tvarkytis, nes ir kiti taip daro, nesivadovauja stereotipais? Tiesiog žmonės renkasi tarp dviejų alternatyvų: neiti ir visi žiūrės į tave kreivai ar eiti? Šioje vietoje kiekvieno pasirinkimas asmeninis, jis renkasi savanoriškai.
Skaistė Vasiliauskaitė: Nesutinku. Jis renkasi ne iš dviejų gerų ar dviejų blogų dalykų, bet ar tarp to kas geriau ar kas blogiau, kas nepatinka, bet reikia, nes kreivai žiūrės kiti.
Giedrius Pocius: Bet jūs sakote, kad nenori tvarkytis ir nenori, kad kiti kreivai žiūrėtų. Vadinasi jis renkasi tarp dviejų blogybių. Tai nėra viena blogybė, o kita gėrybė?
Skaistė Vasiliauskaitė: Jis nesakė, kad nenori tvarkytis, jis nori tvarkytis pas save namuose, bet jis tą savaitgalį aukoja, nes visa jo organizacija tuo metu tvarko aplinką ir jei jo nebus, tai visi apšnekės, gal netgi valdžios spaudimas bus. Jei kiekvienas rinktųsi tvarkytis savo namuose, gal iš viso kolektyvo ateitų tik 3 savanoriai. Taigi į akciją veda pareiga ir prievarta. Aš ateinu ne dėlto, kad visuomenei padaryti gerą darbą, o ateinu dėlto, kad kolektyvas į mane kreivai nežiūrėtų.
Savanorystė yra idėja, kad daryti kažką gera visuomenei, ne sau. Savanorystė gali būti kaip nors įforminta, bet nereikia daryti tokio spaudimo per institucijas. Tada ramia sąžine galėtume sakyti, kad mes tikrai darome savanorišką akciją. Sutinku, galbūt lengviau viską koordinuoti per institucijas, bet tai įgauna iškreiptą formą ir iš tikro sukoordinuojame institucijų „galvas”, o jos jau savo darbuotojus priverčia išeiti į talką. Ką vadovas pasakys, taip ir darysim. Jei būtų einama tik per žiniasklaidą, be jokių institucijų, ir ateitų žmonės tik tie, kas perskaitė skelbimą ir nori dalyvauti, tada sutinku – 100 procentų savanoriška. Dabar akcija yra tik 15-30 procentų savanoriška.
Seniūnas Stasys Jackūnas: Savo teritorijos tvarkymas – yra pareiga, o savanoriška veikla – tai bendro naudojimo teritorija. Reikia kelti ir žmonių sąmoningumą, kad jis tų šiukšlių nemėtytų. Tvarkytis reikia nuolat. Jei aš kaip seniūnas laukčiau balandžio 21 dienos, tai mieste jau negalėtume praeiti pro šiukšles. Akcijos organizatoriams paklausus, kiek mes surinkome šiukšlių, yra pateikiami skaičiai ne vienos dienos, o viso mėnesio, tarkime 2010 metais buvo surinkta 30 tonų, o 2011 – apie 20 t. Savo teritorijas ir nuosavų namų savininkai, ir daugiabučiai namai turėtų tvarkyti be raginimo. O kur tie savanoriai? Kaip bebūtų džiaugiuosi, kad mieste ši akcija padeda išjudinti žmones, nors ir su prievartos elementais.
Pasinaudodamas proga noriu padėkoti visoms mokykloms, organizacijoms, kurios kiekvienais metais ateina į talkas ir neprisiriša prie konkrečios datos.
Debatų pabaigoje, komisijos narių pagalba, kurią sudarė žiūrovai, buvo išrinkti debatų „nugalėtojai”. Jais paskelbta komanda, kurią sudarė miesto seniūnas Stasys Jackūnas ir Skaistė Vasiliauskaitė, ir kurie pasisakė už tai, kad akcija „Darom” yra savanoriška akcija, bet su prievartos elementais.
Apie akciją: Akcija „Darom” startavo 2008 metais. Ji pradėta rengti ir kitose šalyse: Latvijoje, Slovėnijoje, Portugalijoje, Brazilijoje, Indijoje, Rusijoje, Ukrainoje, Moldovoje ir kt. 2012 metais akcija planuojama daugiau nei 100 pasaulio šalių. Šiais metais akcija vyks jubiliejinį 5-ąjį kartą.
Šiemet tvarkymosi taškus planuojama plėsti už miestų ir gyvenviečių ribų: tvarkysime poilsiavietes, miško teritorijas, pakrantes. Idėją 2008 metais iniciavo Estija, Lietuva prisijungė viena iš pirmųjų ir šiuo metu yra viena iš aktyviausių dalyvių. 2008 metais dalyvavo tik 1000 žmonių, 2009 metais – 50 000, 2011 – 150 000, o 2012 metais tikimąsi sulaukti 350 000.
vilkmerge.lt
