Kalėdos gali būti be sniego, tačiau ne be kalėdinės eglutės. Be jos daugelis mūsų neišsivaizduojame šios šventės. Bet švęsti reikia be skriaudos kitam – ne tik žmogui, bet ir miškui.
Mišką auginantys miškininkai veža eglutes į miestų ir gyvenviečių aikštes, vilioja nedidelėmis kainomis už jas, skelbia eglutės šakų dalijimo akcijas. Kodėl jie tai daro?
Paieškos trunką visą dieną
Pirmadienio rytą visa Balelių girininkija – miške. Visi trys eiguliai ir pats girininkas Vytautas Buzys. Ką jie ten daro? Krauna medieną? Matuoja būsimam kirtimui biržę? Ne. Ieško kalėdinių eglučių.
Šlapi Balelių girininkijos miškai – ne pušynai ir ne eglynai. Beržynai, drebulynai ir juodalksnynai. Eglė čia, kaip ir pušis, – šventa pateptoji. Visaip puoselėjama ir popinama. Branginama. Tačiau ateina Kalėdos ir eglučių reikia ne tik medelynui, kuris būtinu šios šventės atributu aprūpina visą Ukmergės miestą, bet ir Balelių gyvenvietės žmonėms. „Neturite eglučių?“,- pasibeldę į girininkiją paklaus jie. Ir, žinoma, nesupras, jei jų nebus.
„Kai anksčiau į vieną hektarą sodindavome tris tūkstančius eglučių, problemos prikirsti jų Kalėdoms nebuvo“,- sako girininkas. Dabar niekas tokio skaičiaus eglučių nesodina. Sodina po du tūkstančius, pusantro tūkstančio.
Miškui, žinoma, ir tiek nereikia. Jam ūgtelėjus eglutes teks praretinti, dalį jų iškirsti. Tačiau tam, kad eglynas būtų gražus, kertama ne užsimerkus – kas antrą ar trečią eglutę. Kertama ta, kuri silpniausia, kreiviausia, iš kurios nebus geros medienos.
Bet kreivos nereikia ir Kalėdoms. Dauguma jų laukiančių, kaip jau įsitikino miškininkai, nori gražios – tiesios, taisyklingos lajos – kaip muliažinės eglutės.
„Kas iš to, jei nukirsi kreivą, niekas jos neims ir reikės išmesti“,- įsitikinęs girininkas.
Tokią rasti nelengva. Antai trys eiguliai nuo pat ryto braido po Taujėnų mišką, o įdienojus turi dar tik dešimt eglučių. Reikės ne mažiau dvidešimties.
Vadinasi, trijų eigulių ir girininko kalėdinių eglučių paieškos truks visą dieną.
Eglutė – su laimės simboliu
„Va, šita graži. Bet per toli nuo kitos. Tegu dar auga“, – gilyn į jaunuolyną lenda girininko pavaduotojas Darius Žiūra.
Ši būtų – taip pat tinkama: tiesi ir graži, bet auga prie ąžuoliuko. Šiam dar reikia kailinių.
„Radau“,- šaukia Dariaus kolega Raimondas Padolskas. Iš vieno kelmo auga dvi eglutės. Vienos, žinoma , nereikia. Raimondas – šmaukšt su kardu. Ėhė… Kol augo eglutė atsirėmusi į dvynės kamieną atrodė tiesi ir grakšti. Kai nukirto – šakos nudribo, viena jų nulinko į Šiaurės pusę, kita – į Rytų ir nė vienos – į Pietus. „Mesk“,- numoja ranka girininkas.
Raimundas jau eina. Pakeliu išbrokuotąją. Gerai įsižiūri. Kokia ji graži, staiga pamatau. Viena jos šakelė išrangyta, kaip iškankinto japoniško bonso, kita – tokiais švelniais ir retais spygliais, kaip kėnio. „Kaip gražiai kybos ant jos sidabro varveklis“,- pamaniau.
Dar geriau įsižiūrėjusi pamačiau ant trečios šakos kažką baltuojant. „Tai – voriukų lizdas“,- atpažino girininkas.
Sako, pamatyti vorą iš ryto – laimė. Jau neabejodama priglaudžiu atstumtąją.
Kaina – simbolinė
Tiesa, urėdijos medelyne nusiperku dar porą eglučių. Jų reikia mano atžalai – vienos į darbovietę, kitos – į jos namus. Jauniems reikia kuo daugiau Kalėdų šviesos, jų dvelksmo. Jo reikia jiems, kaip miško gaivos. Reikia ją įkvėpti, ją pajausti – kad tikrai patikėtų Kalėdomis.
Mano išsirinktos eglutės – nedidelės, bet kainuoja po vienuolika litų. Pigiau grybo, kaip sakoma.
Medelyne parduodamų eglučių kaina, žinoma, neatstoja miškininkų darbo ir meilės, su kuria jie jas sėja, augina, paskui renka, veža, parduoda.
Bet tą jie daro todėl, kad mes patys nebėgtume į mišką, nekirstume pirmos pasitaikiusios eglutės. Iš jaunuolyno, iš ąžuoliuko pašonės. Nekirstume eglės, kuri po šimto metų taps duona ateinančiai kartai.
„Neieškok tu tų eglių – gal užteks jų iš kitų girininkijų“ ,- Balelių girininkui pataria medelyno viršininkas Laurynas Knizikevičius.
Iš kitų girininkijų, kuriuose daugiau eglynų, jau privežta tiek eglučių, kad kvepia visas medelynas, kvepia visa Gedimino gatvė, kurioje jis įsikūręs.
O rytoj mišku pakvips visas miestas. Ukmergės ir Širvintų.
Dalins šakas
Rytoj, nuo 13 valandos iki vėlaus vakaro Ukmergės mieste, prie kultūros centro, adresu Kauno 8, Širvintų – prie prekybos centro „Maxima“, adresu Plento 60, Ukmergės miškų urėdijos miškininkai nemokamai dalins eglių šakas.
Eglių šakos – kas kita. Jų nei specialiai auginti, nei ieškoti nereikia. „Taigi, rangovai jų iš biržės priruošė“,- sako Šešuolių girininkas Virginijus Šalčiūnas.
Ruošti eglių šakas nėra labai sunku. Tik reikia suderinti eglių kirtimo biržėje laiką ir kirsti jas reikia ne automatizuota mašina, kuria dabar dažniausia kertamas miškas, o pjūklais.
„Mašina šakas nudrasko, jos būna tinkamos tik valksmui“,- paaiškina Šešuolių girininkas.
Papuošta eglės šaka – ne mažiau graži ir ne mažiau kvepia, nei kalėdinė eglutė. O svarbiausia, jog ji nieko nekainuoja. Nei žmogui, nei miškui.
Ukmergės miškų urėdijos inf.
ukmu.lt
