Pradėjus šilti orams, tirpti sniegui, gatvėse ir kituose miestų vietose galima pastebėti vis daugiau žmonių.
Jaunimas daugiau laiko leidžia lauke, dėl to, iš po tirpstančių žiemos pusnynų ima lysti, turbūt sena kaip pasaulis problema – atsitiktinė agresija, kelianti fizinį, moralinį, ar kitokį pavojų visuomenei.
Kalbu ne apie apiplėšimus, vagystės ar kitokius užpuolimus, siekiant turto atėmimo ar panašios naudos, o pirmiausiai kalbu apie tokią atsitiktinę agresiją, kurią, turbūt pagrinde vyriškos lyties atstovai, reiškia panašaus amžiaus asmenims, atsidūrusiems netoliese, prasilenkiantiems einant gatve ar panašiai. Tai būtų galima palyginti su piktais šunimis, kurie loja ant nepažįstamo žmogaus ir tik keleto aplinkybių klausimas lemia ar bus nukentėjusiųjų.
Kai kurie žmonės į tai nekreipia per daug dėmesio, kiti nepastebi arba blogiausiai – nelaiko to problema. Tačiau galima savęs paklausti: kokia yra mūsų visuomenė, mūsų kultūra, auklėjimas, švietimas ir visa kita, jeigu bet kurios gyvenvietės gatvės yra pavojingos kaip džiunglės, nes bet kurią minutę, viduryje baltos dienos, yra pavojaus galimybė, tačiau ne dėl plėšrūnų ar nuodingų gyvūnų, ir netgi ne dėl banditų ar narkomanų, o dėl tarp mūsų augančio jaunimo. Ar nederėtų skirti tam daugiau dėmesio ir ieškoti situacijos pagerinimo būdų?
Vyresnio amžiaus žmonės, vaikai bei tie, kurie į darbą, parduotuves ir kitas vietas dažniausiai važinėja mašinomis, rečiau vaikšto po viešas ir atokesnes gyvenviečių vietas ir rečiau vaikšto vieni – su minėta problema gali nesusidurti, nepastebėti, ir galiausiai net nežinoti, kad toks reiškinys yra. O šis reiškinys tikrai yra, ir, galima sakyti – giliai ir skaudžiai bjauroja visuomenės vaizdą, bjauroja visuomenės vaisius – augantį jaunimą, jų santykius, požiūrį, kasdienybę ir visą kitą.
Didžiausia problema – mažesniuose miesteliuose, provincijose arba atokesniuose didmiesčių kvartaluose. Reiškiantys agresiją žmonės – paaugliai, jaunuoliai ar netgi savo amžiumi subrendę vyriškiai. Tai nėra bet kokie žmonės, galima spėti, kad tai mažiau išsilavinę, neturintys kultūrinio, moralinio auklėjimo pagrindo, ar tiesiog žmonės savo charakteriuose, dėl kažkokių priežasčių neturintys nuolankumo, supratingumo ir bendruomeninės darnos palaikymo jausmo.
Kokie tai būtent žmonės ir kur užkastos šito nemalonaus reiškinio šaknys – galėtų aiškintis specialistai, tačiau šis tekstas parašytas iš eilinio visuomenės stebėtojo pozicijos.
Kaip teksto autorius, iš savo patirties galiu paminėti, kad kraštuose, kuriuose teko leisti nemažai laiko: Šiaulių, Panevėžio, Kauno, Ukmergės miestuose ir rajonuose situacija yra tiesiog tragiška.
Eilinę dieną, nuėjus vieną ar kelis kilometrus įprastomis gatvėmis, kuriuose pasitaiko jaunų žmonių, yra sunku likti vienaip ar kitaip neužkliudytam. Dažniausiai jaunuoliai agresiją reiškia žodžiais, tačiau, tik nuo kelių aplinkybių ir užkliudytojo žmogaus reakcijos priklauso ar nebus fiziškai nukentėjusių.
Pastebėjau, kad iš visų vietų, kuriuose yra tekę būti Lietuvoje – vienintelis miestas, kur agresyvaus jaunimo reiškinys, palyginus, yra labai mažas – tai Vilnius, o tiksliau – centriniai, judriausieji Vilniaus rajonai.
Kalbant liaudiškais terminais – šiuolaikiniam, jaunimui yra netgi labai aišku, kokie tai žmonės, kurie reiškia agresiją nepažįstamiems, praeiviams, ar tiesiog, savo „kultūroje“ turi nusistovėjusias pykčio, agresijos ir smurto normas: tai vadinamieji „marozai“, „forsai“, „urlaganai“.
Jau prieš gerą dešimtį metų įvairiais būdais ėmė sklandyti tokie tekstai kaip „Forso kultas“, link kur pašiepiamai aprašoma tokio jaunimo „kultūra“, kurią gal būt netgi galima pavadinti – „antikultūra“. Lietuvoje taip pat pasirodė ne vienas filmas, kur esmė sukasi aplink minėtuosius žmonės, tai tokie filmai kaip „Zero“ arba dar ankstesnis, gal būt netgi vienas iš pirmtakų – „Lengvai ir saldžiai“. Minėti filmai, kiek pašiepiančiai, bet pakankamai aiškiai parodo agresyvaus jaunimo „antikultūros“ tipažą: abstrakčiai ir labai siaurai mąstantys, nemandagūs, grubūs, pikti, besipriešinantys prieš civilizuotesnes kultūros formas bei su jomis susijus asmenis, dažniausiai – sportiškai apsirengę, trumpais plaukais arba skusta galva, propaguojantys sportą, jėgą, fiziškai aktyvų gyvenimo būdą, bet ignoruojantys protinį, kultūrinį tobulėjimą, moralinį pasaulį. Tai jaunuoliai, kurie tik per sprindį yra nuo tapimo tikrais nusikaltėliais, arba – tokiais jau yra. (Autoriaus pastaba: nenorėčiau nieko įžeisti šiais apibūdinimais, nes tikrai yra žmonių, kurių išvaizda gali būti panaši į minėtąją, tačiau, jie neturi nieko bendro su visuomenei pavojingu, nežabotu agresyvumo kultu)
Iš kur atsirado tokia problema? Noras pademonstruoti jėgą, asmeninių problemų išliejimo būdas, primityvių instinktų vedamas baimės ir savisaugos efektas, prieš nepažystamus asmenis?
Juk civilizacija tiesiog užtvindyta įvairiausiais pasiekimais ir išradimais, bet kodėl vis dar egzistuoja toks gyvuliškas reiškinys, ir kodėl jis yra tiesiog masinis?
Paskutiniais dešimtmečiais, vykstant vis intensyvesniam kultūros ir informacijos sklaidos suaktyvėjimui, visuomenė stebėjo įvairių jaunimo subkultūrų reiškinius. Dar pakankamai neseniai, žiniasklaidoje buvo beveik masiškai rašoma apie „gotus“, „pankus“, „metalistus“, „hiphoperius“ ir pan. Buvo kalbinami žmonės, analizuojamos įvairios detalės, svarstoma, diskutuojama, tačiau, drįstu teigti, kad pagrindinis dalykas, į kurį reikėtų kreipti dėmesį – tai agresyvaus jaunimo „antikultūra“ – liko per mažai pastebėta, o jeigu ir pastebėta, tai panaudota komerciniams tikslams, tokių žmonių tipažus naudojant filmams, reklamoms, radijo laidoms ir pan.
Šis tekstas parašytas tam, kad žmonės atkreiptų dėmesį, kad tokia problema egzistuoja, o žiniasklaida ir kitos institucijos imtųsi švietimo, informavimo. Ką galima pasiūlyti daryti žmonėms?
Pirmiausiai – nelikti abejingais. Manu, vyresniems žmonėms būtina atkreipti dėmesį – ar jų vaikai, vaikų draugai ir pažįstami nėra linkę į minėtus dalykus. Pastebėjus agresiją gatvėse – gal būt reiktų stengtis sudrausminti, jeigu tai nesukeltų pavojaus jums patiems, arba elementariai kreiptis į policiją, tačiau ir čia iškyla didelis klausimas – tai padės, ar sukels ir skatins dar didesnį agresyvaus jaunimo priešiškumą aplinkai? Turbūt reiktų kažkokių išmintingų sprendimų, kuriuos ir linkiu rasti, prireikus.
A. Vyšniauskas
