J. Galiauskas: daktaras, už kurį pacientai užperka mišias

    1958
    0
    Gydytojas J. Galiauskas Ukmergėje dirba beveik keturis dešimtmečius copy

    Gydytojas J. Galiauskas Ukmergėje dirba beveik keturis dešimtmečius copy

    Balandžio 7 d. yra švenčiama Pasaulinė sveikatos diena. Šią šventę Pasaulinė sveikatos organizacija inicijuoja nuo 1950 metų. Šios dienos minėjimas – unikali galimybė atkreipti visuomenės ir suinteresuotų institucijų dėmesį į aktualią sveikatai problemą, skatinti bendradarbiavimą, ieškoti neatidėliotinų sprendimų, naudingų viso pasaulio žmonių sveikatos stiprinimui.

    Pasaulinės sveikatos dienos proga savo gyvenimo istorija, profesinėmis bei asmeninėmis patirtimis ir įžvalgomis sutiko pasidalyti vienas žinomiausių Ukmergės gydytojų, Ukmergės PSPC Psichikos sveikatos centro direktorius, psichiatras Juozas Galiauskas. Kalbėjomės ir apie psichikos sveikatą – vieną didžiausių ir kartu pažeidžiamiausių vertybių, kuri yra sudėtinė asmens sveikatos dalis, lemianti žmogaus gebėjimą pažinti pasaulį, bendrauti ir išreikšti savo jausmus.

    gal

    Glėbyje – dukrelė Ingrida

    J. Galiauskas, Ukmergei paskyręs beveik keturiasdešimt darbo metų (jeigu tiksliai – š. m. rugjūčio 28 d. sueina 38 metai, kai jis dirba Ukmergėje), nėra kilęs iš Ukmergės. Jis gimė 1952 m. toli nuo Lietuvos: atšiauriame ir nesvetingame Krasnojarsko krašte. „Esu „sibiriakas“. Mano tėveliai, močiutė buvo ištremti“. Tėvai buvo paprasti kaimo žmonės: mama – siuvėja, tėtis – arklininkas. Į Lietuvą šeimai su trimis vaikais – Juozas yra vidurinysis vaikas, turi vyresniąją seserį Rimtautę ir jaunesniąją Elvydą – buvo leista grįžti 1956 m. Galiauskai traukiniu atvažiavo į Vilnių. Geležinkelio stotyje juos pasitiko Juozo teta, mamos sesuo. „Prisimenu, teta pasakojo, kad pažino mus, vaikus, tik iš didelių akių“. Apie pusę metų pargrįžėliai iš tremties gyveno mielai juos priėmusios giminaitės namuose.

    gal4

    J.Galiauskas (dešinėje) – Alantos mokyklos vienuoliktokas

    Dar tais gūdžiais sovietiniais laikais pripažinta, kad tėvas buvo ištremtas neteisėtai. Tuomet šeimai buvo leista grįžti į savo sodybą Molėtų rajone, Alantos valsčiuje, Antakščių kaime. Sodyba turėjo vardą: vadinosi Piliakalnio vienkiemiu. Ir ką gi jie ten rado? „Gryčelėje apgyvendintus svetimus žmones, kurie tvarkėsi taip: kambario kampas buvo atitvertas, užtvare kriuksėjo kiaulė, visur tvyrojo mėšlo dvokas – toks ryškus yra mano atsiminimas“. Šeimai vėl teko ieškoti, kur prisiglausti. Iš pradžių priėmė kaimynai, paskui persikraustė pas kitą mamos seserį. Galiausiai sava sodyba buvo atlaisvinta – gyventojai išsikraustė su visomis kiaulėmis. „Prisimenu: tėvas kasa molį, mama, pasiėmus plūktuvę, plaka, kad padarytų bent kokią aslą. Juk kiaulės stovėta buvo…“

    gal6

    Karinėje stovykloje (J.Galiauskas – pirmas iš kairės).

    Tėvai pradėjo dirbti kolūkio fermoje, o vaikams atėjo laikas lankyti mokyklą. Mokykla buvo Alantoje, iki jos – daugiau nei trys su puse kilometro. „Kulniuodavome pėsčiomis. Tik žiemą, stipriai šąlant ar siaučiant nuožmiai pūgai, tėtukas mus ir kitus, apie 15 kaimo vaikų, paveždavo didelėmis rogėmis“. Tie 7 kilometrai pirmyn ir atgal iš mokyklos atrodė visai netolimas kelias. „Būdamas vienuoliktoku, užsikabindavau kokias 5-6 mažėlesnių vaikų kuprines, ir paržygiuodavome“.

    J. Galiauskas Alantos vidurinę mokyklą prisimena tik gerai: mokytojai buvo nuostabūs. Ar nesulaukė mokykloje, kaip tremtinio vaikas, kreivų žvilgsnių? „Nė kiek. Buvau labai komunikabilus „bičiukas“, lankiau pramoginius šokius“.

    Dar besimokant mokykloje, J. Galiauskui į rankas pateko knyga „Kapitono Blado odisėja“, kurioje pasakojama apie gydytoją, tapusį piratu. Sužavėtas pasakojimo, J. Galiauskas panoro tapti jūrininku, laivo gydytoju, pamatyti pasaulio, jį pažinti. Tai ir buvo ta pirmoji, dar vaikiška paskata, atvedusi kaimo vaikį į Kauno medicinos institutą. Stojo kartu su vyresniąja seserimi – taip sutapo, nes į mokyklą buvo pradėtas leisti vos 6-erių. Apsigyveno bendrabutyje. Vėliau į institutą įstojo ir jaunėlė Elvyda.

    gal11

    Su žmona Janina studijų metais

    „Atminty yra užsifiksavęs vienas momentas. Pirmas kursas, TSKP istorijos paskaita. Dėsto buvusi „raudonoji“ partizanė, A. Sniečkaus bendražygė Misiūnaitė. Liepia: atsistokite tie, kurie esate gimę Sibire. Atsistojome penkiese. Tada sako: „Aš jūsų nė vieno į institutą iš viso nepriimčiau. Tokiems čia – ne vieta“. Priėmiau kaip stiprų įžeidimą, kurio iki šiol negaliu pamiršti“.

    Psichiatriją J. Galiauskas pasirinko atsitiktinai. „Atsitiktinumas. Norėjau būti ir chirurgu, ir akušeriu-ginekologu. Bet mane visada domino žmogaus psichika, psichiatrija. Kai žmogui gali padėti nebūtinai vaistais, kartais – tik žmogišku pokalbiu“.

    Institutą J. Galiauskas baigė 1976 m. Gavo paskyrimą į Pravieniškių kalėjimą. Ten nepriėmė. Motyvacija – buvęs tremtinys. Gavo kitą paskyrimą – į Jonavą. Ten nepriėmė taip pat. „Važiavau net pas ministrą – o ką beliko daryti, kai ir tie, ir tie atsisako mano paslaugų“. Gavo vadinamąjį „laisvą diplomą“, ir atvyko dirbti į Ukmergę, žmonos Janinos (J.Galiauskienė – taip pat medikė, Ukmergės PSPC direktorė) tėviškę. Čia 1983 m. porai gimė dukrelė Ingrida, kuri studijavo teisę ir dabar yra prokurorė.  

    Ką J. Galiauskas mano apie vyraujantį stereotipą, kad lankytis pas psichiatrą yra gėda? „Reikia daug dirbti ir stengtis, kad šita klaidinga nuostata būtų išgyvendinta. Tai keičiasi, bet dar reikia laiko, kad žmonės nustotų bijoję žodžių, prasidedančių psich-. Juk „psiche“, išvertus iš graikų kalbos, reiškia „siela“. Bet tokia dar vis yra mūsų visuomenė. Tarkim, Amerikoje kiekvienas save gerbiantis pilietis pas psichiatrą lankosi mažiausiai tris kartus per metus. Prestižo reikalas yra turėti „savo“ psichologą. Čia ir yra bėda – kad mūsų žmonės kamuojasi, kenčia, žudosi ir vis tiek slepiasi –  pagalbos nesikreipia ir neieško. Tie, kurie apsilanko pas psichiatrą, juk netampa „psichiniais“. O padėti žmogui tikrai įmanoma“.

    Medikų J. ir J. Galiauskų pora copy

    Medikų pora J. ir J. Galiauskai

    Ypač tai pabrėžtina depresijos atvejais. „Depresija žmonių nesirenka . Ji gali pasireikšti bet kam, bet kada ir net nesant aiškios priežasties. Dažnai ši liga būna įvairių sudėtingų genetinių, psichologinių ir aplinkos veiksnių poveikio pasekmė. Dauguma žmonių, kaip jau minėjau, mano, jog su savo problemomis gali susitvarkyti savarankiškai, tikisi, jog bloga nuotaika savaime praeis. Tačiau liga be gydytojų pagalbos nepraeina, o pasekmės gali būti kritinės. Daugiau kaip pusei bent vieną depresijos epizodą patyrusių žmonių jis pasikartoja. Vaistai ne tik sumažina depresiją, bet ir neleidžia jai atsinaujinti. Depresija – tai ne asmenybės silpnumas. Būtina nebijoti prašyti pagalbos“.

    Lietuva pasaulyje skaudžiai „lyderiauja“ pagal savižudybių skaičių. „Užtenka apie tai tik kalbėti ir vien rinkti statistinius duomenis. Pristeigta programų, kurios realiai neveikia ir neduoda jokio rezultato. Būtina stiprinti prevenciją, reikia daugiau švietimo“.

    „Sunkiausia mano darbe yra  – nebijau sakyti garsiai – kolegų daromas „brokas“. Kai ligoniams  rašomi vaistai, kurie turi didelį šalutinį poveikį, kuriems lengvai išsivysto priklausomybė. Prašau: būkit žmonės, žiūrėkit, ką darot, nerašykit… Dažnai pasitaiko: ko paprašė, tą išrašė. Negalvojama apie pasekmes“.

    Ar daktaras myli savo pacientus? „Ne tas žodis. Jeigu pacientai myli mane, kaip aš jų galiu nemylėti? Buvo atvejis: aš sirgau, gulėjau ligoninėje. Pasveikau, atėjo vienas pacientas. Sako: „Daktare, aš už jus užpirkau mišias, kad greičiau pasveiktumėte“. Girtis nenoriu, bet ar čia reikia ką bepridėti?“

    IMG 0174

    J. Galiauskas tarybos posėdyje

    J. Galiauskas nuo 2003 m. dalyvauja politikoje, kaip Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų atstovas jau trečiai kadencijai išrinktas į Ukmergės rajono savivaldybės tarybą. „Pasakius nuo „dūšios“, politikoje sau naudos nesiekiu jokios. Bet, dirbdamas taryboje, galiu siūlyti ar įtakoti sprendimus, kurie yra naudingi ir reikalingi gydymo įstaigoms, pacientams, ligoniams“.

    Ar dviems medikams – Juozui ir Janinai – nesunku gyventi po vienu stogu: gal ir po darbo kalbamasi vien apie darbą? „Po darbo – ne, tikrai ne. Aš tiek „atsikalbu“ darbe, kad man sočiai užtenka. Mes atrandame kitų temų pokalbiams. O tai, kad abu – medikai, yra tik gerai: mes puikiai suprantame vienas kito rūpesčius, nuovargį po įtemptos darbo dienos“.

    Koks yra daktaro J. Galiausko laisvalaikis? „Savo laiku labai patiko medžioklė. Dabar daug laiko praleidžiu sodyboje, tvarkau, remontuoju. Pailsiu gamtoje. Žmonai patinka auginti, puoselėti gėles“.

    Didelis J. Galiausko noras – nes jau vis leidžia sau pamąstyti apie pensiją – po savęs palikti stiprią pamainą. „Kad savo pacientus perleisčiau į patikimas rankas, kad atėjęs dirbti jaunas specialistas turėtų autoritetą, kad tas pasitikėjimas, kurį jaučiu iš žmonių, turėtų tąsą“.   

    Unė Jonaitytė

    Asmeninio archyvo ir vilkmerge.lt nuotr.
     

     

    Atsakyti:

    Prašome įrašyti komentarą
    Prašome įvesti vardą čia