Pradžia Gyvenimas Žemaitijos metus minėjome Žemaitijos sostinėje – Telšiuose

Žemaitijos metus minėjome Žemaitijos sostinėje – Telšiuose

298
0

Birželio 02 d. LPS „Bočiai“ Telšių rajono pensininkų sąjungos pirmininko Kajatono Šliogerio ir Telšių miesto skyriaus „Rudens vakaras“ pirmininkės Vidos Kolesinskienės pakviesti LPS „Bočiai“ Ukmergės klubo „Viltis“ nariai lankėsi Telšiuose. Telšiškiai vedė renginį, skirtą Žemaitijos 800-ųjų metų jubiliejui ir Telšių sąjungos meno kolektyvų kūrybinės veiklos metams paminėti.

Prieš įvažiuodami į miestą garsiai mėginome perskaityti, nors sunkokai sekėsi, prie Telšių stovintį miesto riboženklį su užrašu „Telšė – Žemaitėjės suostėnė“. Viešnagę pradėjome ekskursija po miesto senamiestį. Mūsų gidė senjorė Zita nuvedė mus į Turgaus aikštę, kur paprastai prasideda pagrindinė pažintis su miesto istorija. Žemaitija pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėta 1219 m., o Telšiai – 1450 m. Šie metai laikomi miesto gimtadieniu. Miestas stovi ant septynių kalvų. Gidė papasakojo vieną iš miesto įkūrimo legendų. Ji siejama su mirtinguoju galingu milžinu pusdieviu Džiugu, dar vadinamu Telšiu, kuris padėjo žemaičiams kariauti su kryžiuočiais. Kariaudamas Mozūrijoje (dabartinė Lenkija) jis įsimylėjo vietinio kunigaikščio dukrą, parsivežė į Žemaitiją ir ją vedė. Tačiau žmona vis ilgėjosi tėvynės, liūdėjo, verkė ir greitai mirė. Legenda pasakoja, kad Džiugas, palaidojęs žmoną, saujomis sėmė žemes, supylė didžiulę kalvą, dabar vadinamą Džiugo kalnu. Išsemtų žemių duobėje pasidarė ežeras iš apraudojusio savo mylimą žmoną Džiugo ašarų. Čia nuolat sėdėjo Džiugas, liūdėjo žmonos ir mąstė. Sako, kad nuo to ir atsirado ežero Mastis pavadinimas. Yra ir kitokių pamąstymų apie vardų atsiradimą, bet legendos, kaip sakė Zita, yra populiaresnės. Džiugo vardu pavadintas sūris, įkurtas sūrio Džiugas muziejus, mieste yra Džiugo vardo gimnazija, poilsio namai, kavinė, gatvė.

Turgaus aikštėje apžiūrėjome miesto laikrodį su Žemaitijos ir miesto simboliu – meška, atsigėrėme vandens iš „Rotušės šulinio“, kur užrašas skelbia, kad „Tas vondou ir gerams“. Vanduo iš keturių meškų nasrų pradeda bėgti vos priėjus arčiau. Šalia stovi vienintelė tokia skulptūra Lietuvoje „Lietuvių skalikas“, skirta Zigmantui Goštautui, kuris atkūrė šią veislę. Aikštėje yra skulptūrėlė „Meškos pėda“. Sakoma, kad įdėjus ranką į meškos letenos spaudą, būsi stiprus kaip meškinas.

Pakilome į aukščiausią iš visų kalvų – Insulos kalvą. Nuo čia apžvelgėme Masčio ežerą, kurio pakrantės puikiai sutvarkytos, su pėsčiųjų, dviratininkų takais, poilsio aikštelėmis. Įrengtas liftas nusileisti prie ežero ir pasikelti į kalną. Teritorija pritaikyta judėjimo negalią turintiems žmonėms. Apžiūrėjome šalia ežero esantį 900 vietų amfiteatrą renginiams vesti.

Čia pat yra pastatytas Durbės (Latvijos teritorija) mūšiui skirtas paminklas. Mūšyje 1260 m. žemaičiai sutriuškino jungtines Vokiečių ordino pajėgas iš Livonijos ir Prūsijos, tuo apsaugodami Lietuvos, Latvijos bei Estijos teritorijas nuo germanizacijos.

Iš toli akį traukia aiškiai matoma Šv. Antano Paduviečio katedra. Kartu su mumis vaikščiojęs sąjungos pirmininkas Kajatonas Šliogeris pasakojo, kad 1624 m. ant kalno buvo pastatytas bernardinų vienuolynas. 1650 m. pastatyta nauja medinė bažnyčia, kuri per 1702 m. miesto gaisrą sudegė. 1738 m. pastatyta nauja, vėl medinė, bažnyčia. 1761 m. pradėta statyti mūrinė, ji buvo ilgai įrenginėjama. Tik 1862 m. išmūrytas bažnyčios bokštas. 1926 m. įsikūrus Telšių vyskupijai bažnyčia gavo katedros statusą. Katedra yra unikali, nes dviaukštė. Žemaičių krikšto 600-mečiui (2017 m.) įamžinti įstatytos reljefinės durys su krikšto istorija. Dažnai mišias katedroje aukoja Jo Ekselencija Telšių vyskupas Kęstutis Kėvalas. Ant šalia katedros esančios Telšių kultūros centro pastato sienos kabo mažasis Telšių kirilionas, sudarytas iš 23 varpų, kurie skamba keturis kartus per dieną. Šalia katedros yra puikių pastatų ansamblis – vyskupų rūmai ir kunigų seminarija.

Pakilome į Kultūros centro trečiame aukšte esančią biblioteką, kaip sakė gidė Zita, pažiūrėti Telšių stogų. Čia išklausėme pasakojimus apie vienuolius bernardinus, kunigų seminarijos istoriją. Klausėmės poetų Karolinos Praniauskaitės, Vytauto Mačernio, rašytojos Žemaitės gyvenimo istorijų.

Kaip ir visa Žemaitija, Telšiai kentėjo nuo kryžiuočių nuolatinių antpuolių, puolė juos ir totoriai – mongolai. Kaip ir Ukmergė, miestas nukentėjo nuo kelių masinių gaisrų, nuo švedų kariuomenės ir 1710 m. kilusio maro.

Grįždami į bočių namus stabtelėjome prie paminklo „Žemaitijos legendos“. Kaip pasakojo Zita, paminklas vaizduoja mešką – Žemaitijos motiną, kuri ant nugaros neša ne tik du meškučius, bet ir tris vaikus žemaitukus. Tai yra legenda, kad meškos padėjusios žemaičiams auginti ir auklėti vaikus. Dar sakoma, kad patrynus šiai meškai nosį visi geri norai pildosi, o ją apsikabinus gaunama daug motiniškos šilumos. Turistai ir telšiškiai tiki šia legenda, apie tai byloja glostymų nublizginta meškos nosis. Gidės teigimu mieste yra 51 didesnė ar mažesnė meškos skulptūra.

Katedros papėdėje yra „Didžioji žemaičių siena“. Ji nuo 2010 m. puošiama meno kūriniais, kurie įamžina svarbiausius Žemaitijos istorinius įvykius. Čia yra pirmasis Žemaitijos paminėjimas istoriniuose šaltiniuose 1219 m., svarbiausi mūšiai iš 200 metų trukusios žemaičių kovos už laisvę, Europos krikštas 1313–1413 m., Žemaitijos žemėlapis…

Šiandien miestas yra puikiai sutvarkytas, kaip sakė gidė, gausiai lankomas turistų, su įdomia miesto ir viso Žemaitijos regiono istorija.

Mūsų klubo pirmininkė Valerija Naraškevičienė, sveikindama telšiškius su Žemaitijos jubiliejumi, kalbėjo, kad yra įrodyta žemaičių reikšmė Europos istorijoje. Džiaugėsi, kad su žemaičiais turime sąsajų nuo pirmo Žemaitijos vardo paminėjimo 1219 m. Pasirašant Volynės taikos sutartį tarp vyresniųjų Lietuvos kunigaikščių buvo Dausprungas, kuris laikomas Vilkmergės (Ukmergės) įkūrėju. Kartu su žemaičių kunigaikščiais – Gerdvilu ir Vykintu sutartį pasirašė Deltuvos kunigaikščiai – Judeikis, Pukeikis, Bikšys, Ligeikis. Tai buvo ir pirmas Deltuvos žemės paminėjimas. Tuo metu Ukmergė buvo Deltuvos žemėse. Kalbėjo, kad džiugu, kad iki šiol žemaičiai išlaikė kultūros savastį: kalbą, papročius, tradicijas. Pirmininkė linkėjo ir toliau saugoti ir puoselėti žemaitišką tapatybę, dėkojo už nuoširdžią draugystę. Pasveikinome sąjungos mišrų vokalinį ansamblį „Kibirkštėlė“ (vad. Sofija Čegienė), vokalinį instrumentinį ansamblį „Jausmai“ (vad. Petras Dirmeikis). Įteikdami Ukmergės duoną linkėjome to, ką duona simbolizuoja: stiprybės, gerumo, skalsos, gerovės, laimės…

Kadangi šie metai yra ir Prezidento Antano Smetonos metai, tai pirmininkui K. Šliogeriui įteikėme jubiliejinį medalį Antano Smetonos išrinkimo Lietuvos Prezidentu 100-mečiui paminėti.

Tardami padėkos žodžius mums telšiškiai prisiminė puikiai praleistą laiką praėjusiais metais Ukmergėje, dėkojo, kad atvykome, paįvairinome šventę.

Telšiškius sveikino ir Akmenės senjorai.

Koncertinėje programoje kartu su šeimininkų kolektyvais „Kibirkštėlė“ ir „Jausmai“ dalyvavo Ukmergės kultūros centro moterų vokalinis ansamblis „Lyra“ (vad. Birutė Verbickienė, pranešėja Janė Zimblienė).

Puikiai praleidę laiką atsisveikinome iki susitikimo šventėje Kernavėje „Dainuok, Lietuva!“.

Janina Badokienė

Atsakyti

Prašome įrašyti komentarą
Įrašykite savo vardą