Kraštotyros muziejuje balandžio mėnesį buvo surengta dailininko Juliaus Zarecko ankstyvųjų tapybos darbų paroda. Joje meno mėgėjams buvo pristatomi jau šiek tiek primiršti tapybos darbai, sukurti nuo 1982 metų iki paskutinio XX amžiaus dešimtmečio vidurio.
Pats parodos paveikslų autorius, kalbėdamas paminėjo, kad paroda surengta ne jo, o muziejaus iniciatyva. Muziejaus darbuotojai patys, be autoriaus, sužinojo, kas kokius paveikslus turi, pasiskolino juos, pridėjo savo turimus paveikslus ir taip suformavo parodą. Pačiam J. Zareckui teko pridėti 6-7 darbus, kaip jis pats vadina iš likučių, kurie buvo dirbtuvėse.
Parodoje eksponuoti pirmieji paveikslai buvo nutapyti 1982 metais. Į klausimą, kodėl ne anksčiau, dailininkas atsakė, kad tuo metu reikėjo dar mokytis ir rūpintis šeima. Todėl „ne tapyba buvo galvoje“ – pasakoja J. Zareckas. 1981 metų pavasarį baigęs Šiaulių pedagoginį institutą, įsikūrė Vadokliuose – miestelyje Panevėžio rajone, įsirengė „savo kampą“ ir 1982 metais pradėjo tapyti.
Tuomet ir atsiranda savarankiški dailininko darbai. Nors, J. Zarecko vertinimu, visi jie iš esmės dar yra šiek tiek studentiški. Tačiau tapybą jis sulygina su muzikavimu – tai yra išmokstama ir išlavinama. Tapybai daugiau reikia spalvinės klausos. „Nors kiekvieną dalyką gali išlavinti, bet jei žmogus neturės klausos, jis nebus tobulas muzikantas“ – sako dailininkas. J. Zarecko manymu, tuo metu jo paveiksluose tapybos buvo mažiau negu piešinio. Spalvos dar nedrąsios, ryškių spalvų mažai, vyrauja pustoniai.
Dailininkas pasakoja, kad visa kūryba yra „su gyvenimu susietas vidinis procesas“. Žmogus gyvena, bręsta, sensta, vienu metu jis turi daugiau energijos, kitu metu – daugiau išminties. Žmogus keičiasi, ir ta kaita natūraliai atsispindi jo kūryboje. Todėl vėlesni darbai gerokai skiriasi nuo 1982-1983 metų kūrybos. Vėlesni, 1986-1988 metų paveikslai jau kitokie, truputį atsiranda stilizacijos, paveiksluose mažiau natūralizmo, pradeda ryškėti spalvos, atsiranda „piešinio deformacija“. Pats dailininkas nemano, kad tai yra „gerai ar blogai“.
Dailininko kūryboje buvo ir eksperimentų, kurių metu jis kūrė laisvus ar pusiau laisvus, abstrakčius ar pusiau abstrakčius darbus. Tik vėliau atsiranda daugiau santūrumo ar išminties. Muziejuje eksponuotoje parodoje šie pokyčiai pastebimi.
Parodos atidarymo metu buvo akcentuota, kad dailininkas turi daug pomėgių. Jis XIX amžiaus pradžios kareivis, teatro režisierius, istorikas ir t.t. Todėl teko paklausti: „-kada lieka laiko tapybai?“ J. Zareckas pasikartojo: „tapymas yra kaip ir gamų grojimas. Jeigu negroji kasdien, tai greitai nepagrosi ir polkos“. Todėl kiekvieną dieną tenka „dirbti“ praktiškai be išeiginių. J. Zarecko teigimu, jis privalo kasdien surasti 2-3 valandas pastovėti prie molberto, nes šiandieniniai darbai yra labai imlūs laikui. Kuriant darbą prie molberto prastovėti tenka ilgą laiką ir dirbant būti disciplinuotam.
Palyginimui galima paminėti, kad darbai kūrybos pradžioje būdavo nutapomi per tris – keturis vakarus. O šiandieniniam darbui reikia paaukoti tris – keturis mėnesius. J. Zarecko vertinimu, šiandien viską stengiamasi padaryti „subtiliai ir kokybiškai“. Tam laiko lieka, nes vaikai jau užaugo, mažiau rūpesčių namuose.
Parodos atidarymo Kraštotyros muziejuje metu paminėta, kad J. Zareckas, baigęs Ukmergės 4-ąją vidurinę mokyklą įstojo į Šiaulių pedagoginį K. Preikšo institutą, Dailės fakultetą, kurį jis baigė 1981 metais. 1980 metais J. Zareckas vedė Romualdą, tais pat metais susilaukė sūnaus Juliaus, 1982 metais – dukters Linos. Po instituto baigimo jis apsigyveno Panevėžio rajono Vadoklių kaime, kur dirbo dailės ir darbų mokytoju vietinėje mokykloje.
1984 metais J. Zareckas grįžo į Ukmergę, apsigyveno tėvų namuose Krekšliuose. Įsidarbino dailininku Ukmergės kino direkcijoje, vėliau – Ukmergės melioracijos valdyboje. 1988 metais pradėjo dirbti Ukmergės kultūros centro dailės dirbtuvėse.
Nuo 1988 metų aktyviai įsitraukė į Lietuvos Sąjūdžio Ukmergės grupės veiklą, kartu su kitais sąjūdiečiais leido savaitraštį „Aistuva“.
1991 metais ką tik įkurtoje Ukmergės dailės mokykloje pradėjo dirbti mokytoju. Dėstė piešimą, tapybą, grafiką. 1997 metais pradėjo dirbti Ukmergės rajono savivaldybės administracijos Kultūros ir sporto skyriaus vedėju. Šiuo metu eina savivaldybės administracijos Kultūros ir viešųjų ryšių skyriaus vedėjos pavaduotojo pareigas.
J. Zareckas nutapė keletą šimtų paveikslų, dalyvavo keliose dešimtyse parodų, Ukmergės kultūros centro Kambario teatre pastatė 14 spektaklių. 1998 – 2009 metais organizavo Netradicinės lino dailės plenerus „Plinars“, nuo 2003 metų organizuoja Kamerinių teatrų festivalius „Camera Obscura“. Jis yra vienas iš 1812 metų prancūzų – rusų karo Deltuvos mūšio inscenizacijų organizatorių, inicijavo istorinio karo klubo „1-as LDK Didžiojo etmono pėstininkų regimentas“ įkūrimą, kartu su kitais klubo nariais vysto projektinę, istorinę ir edukacinę klubo veiklą.
Dailininkas nuo 1982 metų dalyvauja parodose. 1993 metais jis surengė pirmąją autorinę tapybos parodą Ukmergės kultūros centre. Jo darbų yra įsigiję įvairūs muziejai, privatūs kolekcininkai.
Arvydas Pėšina
{youtube}mDm5-SrrKVA{/youtube}
Ukmergės kraštotyros muziejaus video
