Lietuvos pensininkų sąjungos „Bočiai“ Ukmergės klubo „Viltis“ nariai mėgsta keliauti. Idėjų kelionėms pasiūlo ir organizuoti jas nuolatos imasi klubo pirmininkė Valerija Naraškevičienė. Šį kartą dviejų dienų kelionės maršrutas nusidriekė į kuršių kraštą – Kurzemę bei Žemaitiją.
Pilnutėlis autobusas keliauninkų – klubo narių su šeimomis, draugų iš Vilniaus, Širvintų – pasuko Latvijos link. Pakeliui grožėdamiesi vasariška gamta, klausėmės gidės Sabinos įdomių pasakojimų, paįvairintų taikliais poezijos posmais, pokštais. Gidė priminė pravažiuojamų Lietuvos miestų bei miestelių istorijas, vardų kilmę, papasakojo apie įžymius Aukštaitijoje gyvenusius žmones. Latvijoje žvilgsniais nulydėjome Bauskės pilį, Rundalės rūmus, Jelgavą (iki 1917 metų vadinta Mintauja), kurios gimnazijoje kadaise mokėsi nemaža Lietuvos šviesuolių, abipus Ventos išsidėsčiusią Kuldygą, patį „saldžiausią“ miestą Saldų, kuriame gaminami saldainiai „Gotina“ („Karvutė“).
Tuojau pasiekėme Papės Gamtos parką, besidriekiantį Latvijos vakaruose: jis prasideda visai netoli sienos su Lietuva ir baigiasi ties Jurmalciems kaimeliu, Liepojos apskrityje.
Pagrindinis Latvijoje mūsų aplankytas miestas – Ventspilis. Tai populiarus turizmo centras, siūlantis poilsį prie Baltijos jūros, garsėjantis kaip Latvijos gėlių sostinė. Čia išvydome unikalias gėlių skulptūras, taip pat vienintelį šalyje Gėlių laikrodį. Miestas didžiuojasi daugybe iš įvairių medžiagų pagamintų, legendomis apipintų karvių skulptūrų, vadinamų „Karvių paradu“. Viena karvė „Gyvenimo pilnatvė“ dekoruota lietuvio dailininko Mariaus Jonučio. Senove dvelkia Ventspilio senamiestis, Livonijos ordino pilis ir siauros grįstos Uostgalio gatvelės, siaurojo geležinkelio traukinukas, čia pat technikos naujovėmis sudomina uosto krovinių terminalas. O labiausiai mus vilioja jūra. Nors tądien prie jos pūtė rūstokas vėjas ir vanduo nebuvo šiltas, norinčių pabraidyti netrūko. Kai kas net ir maudytis nepabūgo. Kartu su latvių gide pasidžiaugėme, kad Ventspilis gerai laikosi finansiškai (ji pajuokavo, kad mieste didesnė problema ne pinigus uždirbti, o juos išleisti), kad sudarytos puikios sąlygos vaikų ir jaunimo laisvalaikiui, šeimų poilsiui, kad atostogauti čia atvyksta daug lietuvių „braliukų“.
Kitas mūs sudominęs miestas – Liepoja. Pasižvalgę po miestą pasukome jūros link. Dabar ji, regis, buvo mums draugiškesnė, paplūdimio smėlis baltesnis ir saulė švietė ryškiau, tad vėl skubėjome džiaugtis šiais gamtos malonumais.
Paskui mūs kelias vedė Lietuvos link – skubėjome pasigrožėti Kretingos rajone jau ketvirtus metus gydytojo Šarūno Kasmausko drauge su šeima ir savanoriais iš Japonijos kuriamu japonišku sodu. Pirmiausia apžiūrėjome didžiulę nepaprasto grožio bonsai ekspoziciją. Pasivaikščiojome japoniško stiliaus parke, kuriame įrengti tvenkiniai, juos jungiantys akmeniniai upeliai su kaskadomis, tilteliai, akmenimis grįsti pasivaikščiojimo takeliai, suoleliai poilsiui ir t.t. 16 ha teritorija nuolatos tvarkoma, kuriama ir ateityje turėtų tapti didžiausiu Europoje japonišku sodu – ramybės, atgaivos ir meditacijos oaze.
Romantiškas vakaras ir rami nakvynė laukė Plateliuose, prie pat vaizdingojo ežero. O rytą pakirdę tęsėme pažintį su Žemaitija. Sustojome prie 1746 m. statytos Beržoro Šv. vyskupo Stanislovo bažnyčios ir varpinės, šventoriaus kapinėse pagerbėme Stanislovo Riaubos, vieno iškiliausių Žemaitijos krašto XX a. antros pusės dievdirbio, atminimą, nužvelgėme medines Kryžiaus kelio stočių koplyčias. Babrungėnuose lankėmės buvusiame malūne ant upės kranto įkurtoje menininko Leonardo Černiausko galerijoje. Sužavėjo dailininko paveikslų gilumas, muziejinių eksponatų gausa ir pats Leonardas – šviesus, šiltas, malonus, dėmesingas atvykusiems žmogus. Toliau – Plungė, garsėjanti puikiais dvaro rūmais, prižiūrimu parku, muziejumi. Plungės dvaras minimas nuo 1565 metų. XIX a. jį išpuoselėjo Oginskiai: jie 1879 m. pastatė didingus neorenesanso stiliaus rūmus, įsteigė muzikos mokyklą, kurioje mokėsi ir M.K. Čiurlionis.
Prasukę pro Rietavą, pasiklausę gidės pasakojamos įspūdingos miesto istorijos, nužvelgę didingą bažnyčią, leidomės Tverų link. Šio nedidelio miestelio bažnyčioje mūsų laukė nepaprasti dvasiniai potyriai. Klebonas priėmė kaip didžiausius svečius, entuziastingai pasakojo bažnyčios istoriją, nuoširdžiai aprodė paties sukauptą prabangių liturginių drabužių kolekciją, kurios kai kurie eksponatai net kelių šimtų metų senumo, senovinių maldaknygių rinkinį. Didžiausią įspūdį padarė nuoširdus klebono bendravimas, atsakymai į įvairius ekskursijos dalyvių klausimus, patarimai mylėti vieniems kitus, nors tai ir nelengva, būti atlaidiems, bodėtis pykčio, atsikratyti pavydo, gerais darbais puošti gyvenimą. Klebono kalba nebuvo pamokslavimas, greičiau tai priminė draugo pokalbį su draugais, pagrįstą savo patirtimi, paįvairintą šmaikščiais anekdotais. Šis susitikimas – tarsi koks stebuklas, nušvietęs mūsų sąmones, paskatinęs pamąstyti apie gyvenimo prasmę.
Gerai nusiteikę kopėme į Medvėgalį, aukščiausią Žemaitijos kalvą, ant kurios XIV a. stovėjusi pilis. Prieš akis atsivėrė neapsakomo grožio apylinkės – kalneliai, ežerai, miškai.
Paskutinis mūsų aplankytas objektas – Dionizo Poškos Baubliai Bijotuose. Tai pirmasis kraštotyros muziejus Lietuvoje, įkurtas 1812 m. tūkstantmečio ąžuolo išskobtame kamiene. Eksponatai surinkti paties muziejaus įkūrėjo, poemos „Mužikas Žemaičių ir Lietuvos “ autoriaus Dionizo Poškos. Rašytoją, šviesuolį mena ir likę jo ranka ant sienų įrėžti įrašai. Baubliai ypač saugomi, uždengti stikliniais gaubtais.
Ši kelionė dar kartą leido įsitikinti, kiek daug gražaus gali nuveikti žmogus. Vienam rūpi išpuošti miestą, kitam sukurti neįprastą, bet patrauklią erdvę, nuostabius meno kūrinius, trečiam tiesiog paprastu bendravimu skleisti gėrį, kažkuriam po savęs palikti gerų darbų pėdsakus ir t.t. O mes, keliautojai, šių žmonių ir ekskursijos organizatorių – Valerijos Naraškevičienės ir puikiosios gidės Sabinos – dėka praplėtėme savo akiratį, praturtinome dvasią, įgavome noro būti geresni.
Janė Juzėnienė
