Rytas tik brėkšta, o Tundžos slėnio laukuose jau susirinkę tūkstančiai žmonių: darbininkai, svečiai, turistai. Kai tik pirmieji saulės spinduliai nušvies Stara-Planino viršukalnes, čia prasidės rožių rinkimas. Žiedais jos pasipuošia gegužės – birželio mėnesiais, todėl jei vasaros pradžios maršrutu renkatės Bulgariją, kelionės metu jus nuolat lydės rožių aromatas.
Kažkada rožių aliejus buvo išgaunamas tik Persijoje. Vėliau išmokta jį spausti Indijoje, Arabijoje, Egipte, ir galiausiai – Europoje. Dabar pagrindinis rožių aliejaus centras yra Bulgarija, kur rožių aliejaus gamyba užsiima apie 150 kaimų, esančių Kazanlako mieto apylinkėse, gyventojai. Rašytiniai šaltiniai teigia, kad rožių aliejus Bulgarijoje gaminamas nuo 1650 m. Pirmąją rožių aliejaus partiją iš šios šalies į Prancūziją buvo eksportuota 1740-aisiais. Tuo metu tai buvo labiausiai prancūzų parfumerų mėgstama žaliava.
Labiausiai vertinamas rožių produktas – tai hidrodistiliacijos būdu išgaunamas aliejus, o vertingiausia žaliava – taip vadinama Kazanlako rožė, šiose apylinkėse pradėta auginti seniau nei prieš 300 metų. Kazanlako rožė priskiriama Rosa damascene. Mill. rūšiai, tačiau per ilgus metus savamokslių ir diplomuotų selekcininkų darbo dėka ji įgijo naujų savybių, todėl gali būti laikoma nauja rūšimi. Kur kas rečiau aliejus išgaunamas iš baltų Rosa alba L. rūšies rožių.
Rožės aliejaus gamybai skinamos vos pražydusios, anksti ryte, kol tebėra pasidabinę sunkia, vėsia rasa. Saulei prasiveržus pro kalnų viršukalnes ir kaitriais spinduliais nutvieskus žydinčius laukus, darbininkai išsiskirsto iki sekančio ryto. Tik ankstyvais rytais Kazanlako rožės atiduoda savo didžiausią turtą, tik tada jose daugiausiai eterinių medžiagų. Nuskintos rožės iškart dedamos į distiliacijos indus, kad neprarastų nė lašelio aromato.
Kazanlako rožė pakankamai kaprizingas augalas. Ji neištveria ryškesnių temperatūros svyravimų, drėgmės trūkumo žydėjimo metu, o auga ne žemiau nei 300 m ir ne aukščiau nei 500 m virš jūros lygio. Šios sąlygos yra Rožių slėnyje, esančiame tarp Stara-Planino ir Sredne-Goro. Rožių žydėjimo metu temperatūra čia pastoviai laikosi 20-22C, ir beveik kasdien sykį ar du sykius palyja šiltas lietus.
Anksčiau rožių aliejus buvo gaminamas taip: ant ugnies užkeldavo indą, į kurį suberdavo 15-20 kg rožių žiedlapių ir užpildavo 70 l švaraus vandens. Indas būdavo sandariai uždaromas, o iš jo plonu vamzdeliu tekėdavo hidrodistiliacijos produktas – rožių vanduo. Po 2-3 valandas trunkančio proceso gamintojai turėdavo apie 15 l rožių vandens, kuris būdavo perleidžiamas per katilą dar kartą. Likdavo apie pora litrų rožių vandens, o jo paviršiuje plaukiojo aliejus, kuris būdavo nugriebiamas, supilstomas į specialius varinius indus ir eksportuojamas į daugelį pasaulio šalių. Šalutinis gamybos produktas – rožių vanduo taip pat panaudojamas – jame lieka nemaža vertingų komponentų, todėl jis sunaudojamas parfumerijoje arba medicinoje. Rožių vanduo yra raminamoji, antiseptinė ir odą tonizuojanti malonaus lengvo kvapo priemonė.
Dabar naudojamos kitos technologijos. Aliejus išgaunamas anfleražo ar tirpiklio ekstrakcijos būdais, tačiau tiek anksčiau, tiek dabar aliejaus išeiga yra tik apie 0,025%. Taigi 1 kg rožių aliejaus pagaminimui reikia rankomis surinkti ir perdirbti apie 4 tonas rožių žiedlapių. O 1 gramui aliejaus reikia surinkti apie tūkstantį du šimtus rožių žiedų.
Mokslininkai ištyrė, kad rožių aliejuje yra daugiau nei 100 vertingų biocheminių komponentų. Kasmet didžiulius jo kiekius sunaudoja parfumerijos ir kosmetikos gamintojai, o taip pat ir farmacininkai. Nustatyta, kad rožių eterinis aliejus turi antiseptinių savybių, malšina spazmus, skatina žaizdų gijimą, reguliuoja emocinę būklę ir kt..
Koncentruotas bulgariškas rožių aliejus – tai tirštas, skaidrus gelsvas skystis, vėsesnėje temperatūroje sukietėjantis. Gali būti netikėta, tačiau grynas rožių aliejus pasižymi aštriu, nemaloniu kvapu, ir tik gerokai atskiedus atsikleidžia visu savo grožiu.
1967 m. Kazanlako mieste įkurtas Rožių muziejus, vienintelis toks visame pasaulyje, todėl tradiciškai įtraukiamas į kelionės į Bulgariją programą. Muziejuje yra apie 15 000 eksponatų, susijusių su rožių auginimu, surinkimu ir aromatingojo aliejaus gamyba. Vienas iš įdomesnių eksponatų – indas, kuriame paskutinį kartą aliejus buvo laikytas 1947 metais, tačiau aromatas vis dar yra išlikęs. Tai gyvas įrodymas, kad senoviniu metodu išgauto rožių aliejaus kvapas neišnyksta bėgant laikui.
Rožių derliaus rinkimas – vienas iš svarbiausių įvykių šiame regione. Nuo pat 1903-ųjų kasmet birželio mėnesį Stara Planinos regione švenčiama Rožės šventė. Ji paeiliui vyksta Kazanlako arba Karlovo miestuose. Karlove festivalis rengiamas neporiniais metais, o Kazanlake – poriniais. Ši šventė visų labai laukiama, kasmet sukviečianti daugybę svečių ir turistų iš viso pasaulio. Festivalis prasideda rožių laukuose derliaus rinkimo ritualu, kur išeina tautiniais rūbais pasipuošę bulgarai, palydimi muzikos ir dainų. Šventės metu rengiamos eisenos, renkama „Rožių karalienė“, demonstruojami amatai, tiek senovinė, tiek šiuolaikinė aliejaus gamybos technologija, vyksta koncertai. Pirmo birželio savaitgalio kelionės maršrutai iš visos Bulgarijos dažniausiai veda į Rožių slėnį.
Nenuostabu, kad toks brangus produktas – rožių aliejus,- dažnai falsifikuojamas. Dažniausiai rožių aliejus maišomas arba pakeičiamas snapučių, rožės medžio arba sandalmedžio aliejais, iš banginių riebalų gaunamu spermacetu arba parafinu. Atpažinti gryną rožių aliejų labai sunku. Falsifikatai randami produktą tiriant jodo garais, azoto arba sieros rūgštimi, naudojant chromo dujų spektrografiją ir kitais metodais.
