Pradžia Aktualijos Prezidento A. Smetonos vaikystė ir jaunystė

Prezidento A. Smetonos vaikystė ir jaunystė

443
0

Šiemet minėsime mūsų kraštiečio, pirmojo Lietuvos prezidento A. Smetonos 195-ąsias gimimo metines. Būsimasis prezidentas gimė Ukmergės apskrities Taujėnų valsčiaus Užugirio kaime, pačiame dabartinio Ukmergės rajono pakraštyje, už 28 km nuo Ukmergės. Kaimas buvo gana neturtingas, apsuptas didelių pelkynų ir miškų su šalia telkšančiu gražiu pailgu Lėno ežeru. Kaimo žemės nebuvo derlingos, tad ūkininkams tekdavo įdėti nemažai triūso norint išmaitinti gausias šeimynas. Kaimo gyventojai išlaikė senąją lietuvišką Rytų Aukštaitijos tarmę, kurios tyrinėti Užulėnin buvo atvykęs mūsų garsus kalbininkas Jonas Jablonskis, savo mokinio A. Smetonos padedamas.

Meilę gimtajam kaimui prezidentas išlaikė visą savo gyvenimą. Tarpukaryje apie prezidentą rašę žurnalistai surinko gana išsamius užugiriečių prisiminimus apie Smetonų šeimą, kuriais iki šiol naudojasi visi A. Smetonos biografai.

Smetonos nebuvo nuo amžių Užugiryje gyvenusi šeima. Kada tiksliai jie čia įsikūrė, nenustatyta. Greičiausiai XIX a. pradžioje. Pagal vieną versiją, Smetonos galėjo atsikraustyti iš dabartinės Latvijos, kurios pietinėje dalyje Alūkštos apskrityje yra Smetonų kaimas. Prezidento senelis Kazimieras valdė valaką žemės (apie 20 ha), tačiau turėjo 4 sūnus ir 3 dukras. Tad po jo mirties Antano tėvas, vyriausias sūnus Jonas po turto dalybų su broliais gavo 5 ha ir dūminės pirkios galą. Prieš pat baudžiavos panaikinimą, Jonas vedė Julę Kartanaitę iš gretimo Šilų dvaro. Dvarininkui už būsimą žmoną sumokėjo (tada buvo toks paprotys) 10 rublių bei 3 gorčius (apie 10 l) medaus. Kaip ir tėvas, Jonas susilaukė 4 sūnų ir 3 dukterų. Vaikų vardai: Ignas, Motiejus, Marija, Juozas, Morta, Antanas ir Julija.

Anot išlikusių užulėniškių pasakojimų, Jonas Smetona buvo neeilinė asmenybė, kurios daugelį būdo bruožų paveldėjo ir vaikai. Tai buvo šviesus žmogus, mokėjęs skaityti ir rašyti. Manoma, kad jį išmokė XIX a. pirmoje pusėje po kaimus vaikščioję vienuoliai pranciškonai, mokydavę mokyklose negalinčius mokytis kaimų vaikus. Skaitydavo, suprantama, daugiausia religinę literatūrą, bet ne tik ją. Buvo didelis žemaičių vyskupo M. Valančiaus gerbėjas, asmeniškai jį pažinojo, ne kartą lankėsi pas jį Kaune, iš jo gaudavo po spaudos draudimo draudžiamų lietuviškų knygų, kurias slėpdavo prie kaimo augusios vinkšnos drevėje. Beje, ten po tėvo mirties lietuviškas knygas slėpė ir Antanas. Svarbesnius dalykus namie Jonas pasižymėdavo degintais kaulais vietoje kreidos rašydamas ant pusės metro ilgio ir 30 cm pločio juodos lentos.

Kaime Jonas garsėjo kaip niekada nemeluojantis, teisingas žmogus. Kartais jo teisingumas kaimui ir pakenkdavo. Po baudžiavos panaikinimo kaimo gyventojams bylinėjantis su Taujėnų dvarininku Radvila dėl ganyklų, teisuolis Jonas Smetona paliudijo, kad kaimiečių pageidaujamos ganyklos niekada jiems nepriklausė, todėl kaimas bylą pralaimėjo ir kaimiečiai buvo ant Jono supykę, bet vėliau jam atleido, nes suprato, kad toks jau Jono tiesus būdas. Kaimo moteriškės, bijodamos, kad vyrai nepragertų ir neiššvaistytų niekams šeimos pinigų, visas savo santaupas patikėdavo saugoti Jonui nebijodamos, kad jos prapuls. Jonas buvo blaivininkas. Tik vieną kartą gyvenime, švenčiant rugiapjūtės pradžią, pavaišintas, buvo padauginęs ir rugių lauke pramiegojęs iki ryto, daugiau svaigalų nebegėrė. Tą jo blaivumą ir tiesumą paveldėjo visi jo vaikai. Taip pat ir tėvo pamaldumą, paprastumą ir norą padėti kitiems. Tėvas žiemą sutikęs pakelyje sušalusią pavargėlę su mažu vaiku, parsivedė pas save ir kartu su šeimyna maitino iki pavasario, kol atšilus ji iškeliavo. Užulėniečiai išrinko Joną kaimo seniūnu ir labai jį gerbė.

Palaipsniui Jonas prie savo turėtų 5 ha žemės nusipirko dar kelis hektarus, paveldėjo dalį mirusio bevaikio brolio žemės ir turėjo 10 ha. Augino ir pardavinėjo arklius, pirkdavo iš dvaro ir parduodavo mišką. Susitaupė pinigų ir, pasak 1932 m. „Lietuvos aide“ išspausdinto straipsnių ciklo „Tautos vado tėviškėje“ autoriaus Meškausko – Germanto, „nedaug truko, kad iš vargdienio žmogelio būtų tapęs dvarininku“. Jonas ketino iš vieno dvarininko išsimokėdamas per keletą metų pirkti septynis valakus žemės su dideliais miško plotais. Viskas buvo jau beveik suderėta, bet 1885 m. Jonas netikėtai mirė, pasak šeimos narių, nuo kepenų ligos. Šeima taip ir netapo dvarininkais.

1874 m. rugpjūčio 10 d. gimęs priešpaskutinis, šeštasis Smetonų vaikas Antanas augo kaip ir visi kaimo vaikai – dūminėje pirkioje, neišlikusioje iki mūsų dienų. Pirkia sudegė karo metais. Pagal vieną versiją 1944 m. vasarą ją greičiausiai sudegino enkavedistai, pagal kitą versiją, anot Užulėnio kaimo istoriją parašiusio užulėniečio S. Pociūno, pirkią 1942 m. vasarą sudegino Smetonų giminaitė, mokytoja Kartanienė perkūrenusi krosnį kepant pyragus. Dabar šioje vietoje stovi sodybos maketas. Išliko tik autentiškas šulinys. Pasak senųjų užulėniečių, prezidentas gimė kitoje kelio pusėje stovėjusioje senojoje sodyboje (tarpukaryje dar buvo išlikę jos pėdsakai, dabar jokių nebėra). Į naujai Jono pastatytą namą šeima persikėlė maždaug 1880 m.

Kaip ir kiti kaimo vaikai, Antanas ganė gyvulius. Ganydamas su draugu Juozu Kuliavu prasimanydavo pramogų: pindavo kraiteles, vyžas, sukdavo birbynes, lipdydavo molinius karalius ir kareivukus. Pasidarė net molinę bažnyčią, bet ją sulaužė, vydami ten įlindusią rupūžę. Ant apleistos daržinės sienų nuodėguliais pripiešdavo paukščių, gyvulių, velnių. Kartą Antanas su Juozuku vos nesudegino klojimo per arti užsikūrę laužą. Antanas paspruko, o Juozukas gavo iš motinos lupt. Ir ateityje Antanas vis pasprukdavo, o Juozukui kliūdavo. Antano tėvai vaikų niekada nemušdavo, bet prasikaltusius rūsčiai bardavo – taip, kad visi apsiverkdavo. Kai sesutė už kažką Antaną paskundė motinai, jis jai atkeršijo, užsiundęs ant jos piktą žąsiną.

Anksti ėmė ryškėti dideli vaiko sugebėjimai. Tėvas išmokė skaityti vyriausiąjį sūnų, tas mokė jaunesnįjį ir taip vienas išmokęs vaikas mokydavo kitą. Antanas nuo krosnies stebėdamas kaip brolis moko skaityti seserį Mortą, pats išmoko skaityti. Ir kai Morta turėjo jį mokyti, pareiškė, kad jau skaito geriau už Mortą. Kadangi buvo nestiprus, silpnos sveikatos, nutarta leisti jį į mokslus, savaime suprantama, tikintis, kad taps kunigu. Nuvežus į rusišką pradinę Taujėnų mokyklą, vaikas išsigando. Mokytojas girtuoklis, piktas, vaikai vyresni, išdykę. Smetonų giminaitė po kelių savaičių pamatė Taujėnuose verkiantį Antaną ir parvežė jį į namus. Bet tėvas mirdamas prisakė: „Antaną leiskit mokytis“. Tad po metų Antanas vėl atsidūrė Taujėnuose, kur jau buvo kitas mokytojas – jaunas vaikus mylėjęs entuziastas Trofimovas, pastebėjęs nemažus vaiko gabumus bei skatinęs jį tęsti mokslą.

Baigęs Taujėnų pradinę, Antanas pusantrų metų gyveno Ukmergėje, čia savarankiškai ruošdamasis egzaminams į trečią gimnazijos klasę. Ukmergėje jis ėmė pamokas iš gabaus, bet prasigėrusio, metusio universitetą studento Juškevičiaus. Šis su savo sugyventine kalbėdavo prancūziškai, bet pragėręs savo paltą po miestą vaikščiojo su jos pelerina. Jis mokė Antaną po valandą kasdien (jei neprisigerdavo) už 5 rublius mėnesiui. Antrasis mokytojas buvo seminarijos nebaigęs klierikas Cibulskis. Ukmergėje Antanas gyveno Ramygalos gatvėje, pas miestietę našlę Songailienę. Čia, mažame kambarėlyje, jis gyveno su dar keliais savarankiškai egzaminams į gimnaziją besiruošiančiais berniukais. Už butą mokėjo po rublį mėnesiui bei po du vežimus malkų metams. Maistą atsigabendavo iš namų, dažniausiai į namus ir atgal į Ukmergę keliaudamas pėsčiomis (28 km). Kadangi Songailienė ir Antano kambario draugai tarpusavyje kalbėdavo lenkiškai, jis greitai išmoko lenkų kalbą. Vėliau, anot Lenkijos diplomatų, bendravusių su prezidentu, lenkiškai jis kalbėjo puikiai, be klaidų. Ukmergėje buvo nusipirkęs net lenkišką maldaknygę, bet vėliau ją pakeitė lietuviška. Tapęs prezidentu, Smetona, lankydamas Ukmergę, ne kartą savo kalbose minėjo, kad „tai mano gimtinis miestas. Aš niekur taip gerai nesijaučiu kaip Ukmergėj“.

Tęsdamas mokslus Palangos progimnazijoje, Mintaujos (Jelgavos) ir Peterburgo gimnazijose, Peterburgo universitete, vasaros atostogas Antanas daugiausia praleisdavo užsidirbdamas mokslams kaip repetitorius įvairiuose dvaruose, bet būtinai bent kelioms dienoms parvykdavo į Užulėnį. Namiškiai pamena jį vis skaitantį, įnikusį į knygas. Buvo nusipirkęs smuiką ir nesėkmingai mokėsi juo groti. Gal smuikas buvo netikęs, gal trūko gero muzikos mokytojo, nes muzikinę klausą Antanas turėjo. Su seserimis vasarą, atostogų metu, dažnai dainuodavo liaudies dainas. Jo duktė pasakojo, kad jos vaikystėje tėvas mėgdavo namie traukti lietuviškas daineles.

Ukmergės kraštotyros muziejaus muziejininkas Raimondas Ramanauskas

Atsakyti

Prašome įrašyti komentarą
Įrašykite savo vardą