Kovo 9 dieną Ukmergės kraštotyros muziejuje atsidarė trijų dailininkų tapybos paroda „Šviesotamsos kelyje“. Jos autoriai: Sigitas Laurinavičius (Panevėžys), Arvydas Martinaitis (Kaunas) ir Valentinas Varnas (Kaunas) drauge rengia parodas jau kelis metus; jie taip pat kartu susirenka kurti Žiemgalos pleneruose. Kas sieja šiuos dailininkus ir kuo jie skirtingi?
Panašus pedagoginis darbas (visi trys autoriai yra lektoriai), visi trys mėgsta spalvą ir klasikines tapybos priemones (aliejų, drobę). Analizuojant „tapybinę kalbą“, prasideda autorių skirtumai. A. Martinaitis ir V.Varnas tapo peizažus, gamtos nuotaikas, tačiau labai skirtingai, vienas (Martinaitis) – atviromis grynomis spalvomis dėlioja kompozicijas, kitas (Varnas) nuotaiką kuria maišydamas spalvas ir ieškodamas „skanaus“ kolorito. Sigitas Laurinavičius išsiskiria savo „pikseline“, „vieno langelio principo“ tapyba, nors šalia pateikia keletą darbų atliktų realistine maniera. Apskritai, šio autoriaus kūrybinėje biografijoje minima ne viena akcija, siekianti šokiruoti žiūrovą.
Kaip pavyzdį galima būtų pateikti instaliaciją „Grindinys“ (2010 m.). Panevėžio miesto bibliotekoje buvo sudėtas spalvingas nebereikalingų knygų kilimas. Akcijos dalyviu tapdavo kiekvienas įėjęs į biblioteką. Reikėdavo apsispręsti: eiti per šį knygų kilimą ar ne. Instaliacijos idėja buvo patikrinti, kokią vietą kiekvieno žmogaus gyvenime užima knyga.
Grįžtant prie parodos muziejuje, reikėtų pasakyti, jog ši paroda yra tęstinė. Pernai Ukmergės kultūros centre buvo eksponuojama šių autorių paroda „Šviesotamsos ieškotojai“, o šiemet muziejuje pristatoma „Šviesotamsos kelyje“, tarsi pabrėžiant pasirinkto kelio brandumą ir apsisprendimą. Ar jaučiamas minėtas brandumas, reikėtų, matyt, apsilankyti parodoje ir patiems atsakyti į šį klausimą.
Muziejaus parodų salė nėra labai tinkama tapybai eksponuoti, tačiau ši spalvinga paroda tarsi okupuoja erdvę paslėpdama netobulumus ir ji ima pulsuoti pavasarine gyvybe.
Ukmergės kraštotyros muziejaus vyr. rinkinių saugotoja Kristina Darulienė
