Toks motyvas keliauja per visą jaunos režisierės Giedrės Žickytės filmą „Kaip mes žaidėme revoliuciją“. Kultūros centre rodytas filmas patiko visiems – tiek jaunajai, tiek vyresnei kartai.
Dokumentinis filmas nukelia mus į laikus, kai prasidėjus „perestroikai“ kūrėsi naujos, iki tol neįprastos grupės, prasidėjo naujoviški muzikiniai festivaliai. Viena tokių grupių buvo „Antis“, festivalis – „Roko maršas“. Suburta vieno vakaro koncertui grupė tapo viena iš tautos žadintojų.
Būtent per „Anties“ kūrybą, jos koncertus priartėjama prie Sąjūdžio, Baltijos kelio, galiausiai – tragiškosios Sausio 13-osios. Tuometines nuotaikas puikiai nusako kokių dešimties metų berniuko žinios apie Lietuvos siekį tapti nepriklausoma valstybe.
Filmas baigiasi buvusio „Anties“ lyderio Algirdo Kaušpėdo pajuokavimais apie materialią dabartį – pasvarstymais kiek galėjo kainuoti keramikinės varlės, puošiančios jo baseiną.
Po filmo, susitikusi su žiūrovais autorė pasakojo, kad ji nekūrė istorinio filmo. Tuo laiku buvo tiek įvykių, kad teko apsistoti ties vienu kuriuo nors. Todėl jauna režisierė pasirinko „Antį“. Pastaroji įdomi savo kaukėmis, scenoje kurtu teatru. „Tuo metu ši grupė buvo socialinis reiškinys“ – sako G. Žickytė.
Arvydas Pėšina
