Dar vienas sausis, kuomet Lietuvoje vyksta renginiai, norint paminėti kruvinuosius Sausio 13-osios įvykius. Televizijos ekrane vėl rodomi prieš 20 metų užfiksuoti kadrai, kurie ir šiandien kelia šiurpą, o kažkur giliai gerklėje sustoja ašaros. Aišku, laikas daug ką nugludina ir galbūt ne vienam jaunesniam žmogui kyla klausimas, ir kodėl vėl rodo tą patį per tą patį, kam to reikia?
Ir vis tik reikia. Atmintis vienokiu ar kitokiu pavidalu turi būti gyva, turi sukrėsti ir skaudinti, kad nepasimirštų, kokia kaina buvo sumokėta.
1991 metais Sausio įvykių metu buvau ketverių metų vaikas. Mama pasakojo, kad tėtis tiesiog užsidėjo kuprinę ant pečių ir išėjo. Pasakė, kad vaikus turės užauginti ji, jeigu jam kas nors nutiks. Per visas tas budėjimo dienas į Vilnių vyko ne tik tėtis, bet ir mama, senelis, net paauglė sesė. Vis dėlto būtent per pačią atomazgą tėtis išvyko vienas. Keista, bet iki šiol pamenu tą naktį rodytus vaizdus, raudančią mamą, gailestį kaimynų akyse. Tėtis buvo vienas iš sužeistųjų ir kelias dienas nieko apie jį nežinojom, mamai buvo liepta būti „tvirtai moteriai“. Našlaitės. Taip tikriausiai į mane ir sesę žiūrėjo žmonės. Laimei, jis grįžo, nors jaučiu, kad dalis jo visam laikui sustingo to meto įvykiuose.
O ką mes turime po 20 metų? Visišką nusivylimą. Buvęs vienas iš Sąjūdžio aktyvistų, Lietuvos savanoris, kuris dėl LAISVOS Lietuvos buvo pasirengęs paaukoti viską, per šią Sausio 13-ąją net neatvyko į Ukmergės savivaldybę atsiimti padėkos. Pavasarį tvarkant monsinjoro Svarinsko įrengtą partizanų parką Ukmergės rajone, teko su juo kalbėti apie „tvirtą stuburą“. Manau, kad šiuo metu lietuviams to ypač trūksta.
Džiugu, kad Lietuvos gynėjai yra prisimenami kasmet, bet ar gali popieriaus lapas reikšti pagarbą, kuomet valstybė, dėl kurios buvo kovota, serga. O dar gražiau, kai padėką nori įteikti valdžia, anuomet buvusi „raudona“. Todėl didžiuojuosi mane auginusiu žmogumi, kuris išlaiko „tvirtą stuburą“ ir neparduoda savęs už popieriaus lapą.
Ne visi tai gali suprasti, bet tokie žmonės, mano nuomone, ir nebuvo pasirengę Sausio įvykių metu atiduoti savo aukos. Ne visiems yra duota dovana mąstyti ir ne visi išdrįsta iki galo laikytis savo principų. Tik kartą esu klaususi tėčio, dėl ko jis tada išėjo, kodėl paliko mus. O jis tiesiog atsakė, kad norėjo, jog jo vaikai galėtų gyventi laisvai: laisvai mąstyti, keliauti, rašyti, tikėti…
„Lietuvos žiniose“ šią savaitę buvo rašoma apie vienos iš žuvusiųjų, Loretos Asanavičiūtės, mamą. „Daugiau pati niekur neisiu ir nieko neprašysiu. Jei byla būtų ištirta, sužinotų kitos valstybės, gal kitaip vertintų tuos įvykius ir pačią Lietuvą.“ Manau, kad šiuose žodžiuose telpa daugelio to meto įvykiuose aktyviai dalyvavusių žmonių mintys.
Grįžtant prie Ukmergės, tikrai nustebino „Ukmergės žiniose“ publikuotas straipsnis, jog Ukmergės muziejuje nėra nė vieno eksponato susijusio su Sausio 13-ąja.
Pirmiausia, mano žiniomis, muziejuje turėtų būti juosta, kurioje užfiksuoti kruvinieji įvykiai. Juosta, kurios muziejaus direktorė jau 20 metų nesugeba ar nenori grąžinti jos teisėtam savininkui – Rimantui Aukštuoliui.
Antra, kodėl pamirštami gyvieji liudininkai? Juk ne vienas Ukmergės krašto žmogus ten dalyvavo ir tikrai turėtų ką papasakoti. Straipsnyje teigiama, kad tekstai ir nukentėjusiųjų nuotraukos buvo paskolinti iš LR Seimo internetinio tinklapio. Taigi natūraliai kyla klausimas, kodėl nebuvo pakviesti ukmergiškiai, dalyvavę 1991 metų Sausio įvykiuose? Iš savo pusės muziejui galiu pasiūlyti mintį naudotis šiuo metu išpopuliarėjusia – „Gyvosios bibliotekos“ idėja, kuomet renginyje dalyvauja žmonės, galintys pasidalinti savo patirtimi. Prie jų laisvai gali prieiti norintys ir tiesiog pasikalbėti. Gal tada nereikės skųstis, kad nėra eksponatų, o ir jaunimą prisilietimas prie tikros istorijos, tikrų išgyvenimų ir tikro skausmo turėtų dominti labiau nei tiesiog surašytas tekstas.
Baigdama dar noriu pasakyti, kad laisvės gynėjai turi būti prisimenami ne tik sausio mėnesį. Suprantu, taip mes tarsi atlieme savo pareigą, bet šie žmonės nėra muziejiniai eksponatai, kuriuos aplankome tam tikrų švenčių metu. Jie gyvi. Ir juos mes vis dar turime tarp mūsų.
Rima Aukštuolytė
vilkmerge.lt nuotr.
