„Knygą parašiau savo vaikams, anūkams, ateinančioms kartoms…“ – taip balandžio 24 d. (ketvirtadienį) Sližių bibliotekoje apie ką tik išleistą prisiminimų knygą „Iš vaikystės į gyvenimo vieškelius“ kalbėjo jos autorius, buvęs S. Neries kolūkio pirmininkas Steponas Jankeliūnas.
Susipažinti su šio iškilaus, legendinio žmogaus prisiminimais ir susitikti su juo pačiu Sližiuose susirinko didelis būrys bendražygių, draugų, kaimynų, jaunimo. Klausydami autoriaus pasakojimo ir versdami gausiai iliustruotos prisiminimų knygos puslapius žmonės tarsi nukeliavo į tolimus praėjusio šimtmečio laikus…
Steponas Jankeliūnas gimęs dar Smetonos laikais, matė ir karo baisumus, ir įvairių valdžių kaitas. Po mokslų baigimo ir karinės jūrininko tarnybos įvyko reikšmingas posūkis gyvenime nulėmęs tuomet dar negausią patirtį turėjusio Stepono ateitį – jis tapo Ukmergės rajono Salomėjos Neries kolūkio pirmininku. Į Sližius atvykusį jauną vyrą pasitiko apleisti laukai, sunkiai pravažiuojami keliai ir medinės kaimo gryčios. Tačiau jau po kelerių metų apie naująjį ūkio vadovą ir jo nuveiktus darbus sužinojo visa Lietuva: nederlingose žemėse per metus buvo nuimami keli derliai, ekonomiškai įrengtose vasaros stovyklose penimi šimtai bekonų, veisiamos vietinei dirvai pritaikytos bulvės. Netrukus buvo pastatyta kolūkio kontora su veikiančia kirpykla, valgykla, kultūros namai su kino sale, mokykla, vaikų darželis, garažai, fermos, sandėliai, tiltas per Šventosios upę..
Kaip anuomet be modernios technikos, be milijoninių investicijų ar paramos fondų pavyko pasiekti tokią gerovę? Knygoje Steponas Jankeliūnas atskleidžia, jog svarbiausia ne pinigai ir ne technologijos, o dėmesys kiekvienam darbo žmogui, kurio rankomis ir yra sukuriamos šios gėrybės. Svarbiausia įsiklausyti į žemdirbio rūpesčius ir nuoširdžiai, neapsimestinai stengtis praskaidrinti savų žmonių gyvenimą. Tada atpildo laukti ilgai nereikės. Todėl pirmininkas ir rūpinosi pirmoje eilėje ne planų vykdymu, bet žmonių gerove: organizuodavo ekskursijas, poilsinius kelialapius, stovyklas vaikams. Visa, kas buvo uždirbta dalino sąžiningai, pagal nuopelnus. Darbščiausieji gaudavo paskatinimus, premijas. Tiek Sližių, tiek ir Veprių gyvenvietės buvo puošiamos menininkų sukurtomis medžio ar akmens skulptūromis. Buvo pastatytos užtvankos, sukurti nauji vandens telkiniai, įrengtos maudymosi vietos, pasodinti parkai ir skverai, įrengti fontanai. Visur žydėjo gėlės ir gyveno daug žmonių. Visi sunkiai dirbo, bet ir ilsėjosi nuo dūšios. Žmonės tikėjo rytojumi, buvo ramūs dėl savo vaikų ateities.
Atėjus kolūkių ardymo metui, daug žemės ėmė dirvonuoti. Žmonės pamažu išsivažinėjo: kas į miestus, kas į užsienį. Kaimai ištuštėjo… Bet pirmininkas nepabūgo, nepabėgo į didmiestį, o liko su savais žmonėmis iki galo. Kaip laivo kapitonas. Į jį ir dabar žmonės kreipiasi pagalbos bėdos ištikti. Ir iki šiol tebevadina jį PIRMININKU. Tik gaila, kad „laivas“ iš kurio jis tris dešimtmečius taip sėkmingai vadovavo, stovi Sližių centre apleistas, išdaužytais langais. Nors, žmonės vis dar nepraranda vilties, kad buvę Kultūros namai prisikels naujam gyvenimui.
S. Jankeliūno knygoje – Sližių krašto istorija vieno žmogaus akimis. Daug džiaugsmingų akimirkų ir daug sunkaus fizinio darbo. Tai lyg savotiška viso Sližių krašto enciklopedija, metraštis, rimtas kraštotyros veikalas. Išskirtinis šios knygos bruožas – gausybė senų, vertingų nuotraukų. Jų pavyko sutalpinti beveik 400. Nuotraukos vertingos, nes daugelio jose įamžintų žmonių jau nebėra. Jie į mus žvelgia iš praeities ir tarsi bando pasakyti, jog mes visi tikrai galime vėl būti laimingi, tereikia nustoti vaikytis naujų madų, dykų pinigų ir imti sąžiningai dirbti. Taip kaip dirbo jie – amžiais iki mūsų šioje žemėje gyvenę žmonės.
S. Jankeliūno prisiminimų knygos išleidimo proga surengtas pobūvis užsitęsė iki vėlumos. Autorių sveikino pagyvenusių žmonių asociacijos atstovės Albina Verenienė ir Marytė Žilinskienė, Sližių bendruomenės atstovai, Vilius Krikštaponis ir Kęstas Radzevičius pagrojo keletą kūrinių. Visą vakarą armonika raudojo ilgametės kultūros skyriaus vadovės Stasės Novikienės rankose. Susirinkusieji ilgai šnekučiavosi, bendravo, dainavo, šoko. Kaip senais, gerais laikais…
„Gyvenimas eina, gyvenimas keičiasi… Keičiasi žmonės ir visa aplinka. Visko užfiksuoti ir aprašyti neįmanoma, o ir nebūtina. Svarbiausia mums patiems atrasti galimybių ir laiko dažniau susitikti ir gyvai, žmogiškai pabendrauti su kiekvienu gyvenančiu greta mūsų.“ – savo knygoje rašo Steponas Jankeliūnas.
Sližių kaimo bibliotekos inf.
