2000 metais UNESCO paskelbė kovo 21-ąją Pasauline poezijos diena. Pirmoji Poezijos diena paminėta Paryžiuje, kur yra UNESCO būstinė.
Poezija kilo iš liaudies šokių. Ritmuoti, rimuoti žodžiai buvo dainuojami, grojant muzikai, šokant. Taip senovės žmonės išreikšdavo savo emocijas ir patirdavo iškrovą, atsipalaiduodavo. Tai taip pat buvo ritualas, skirtas pagarbinti dievus. Seniausiais poetais laikomi Homeras, Heziodas, Pindaras. Jų poezija pasakoja apie dievus, dievų valdomus žmones. Manyta, kad poetas kuria „švento pamišimo“ apimtas. Jį neva įkvepia mūzos – kūrybos įkvėpėjos. Tuomet poetas buvo laikomas dievišku aiškeriagiu, pranašu, pasakojančiu apie dievus.
Ta proga siūlome ukmergiškio poeto, fotomenininko Albino Kuliešio eiles:
Lietuviškas beržas
Pauliui Širviui
Tas lietuviškas beržas
kapuose užaugintas
tavo žodžių tęsėjas
tyliai šlama tik tau
pakalnučių puokštelė
džiūva beržo pauksmėj
Tavo sielą paliečia
nano mielas brolau
bus dar šokių svajingų
kurių tu nesušoksi
kurių aš negrąžinsiu
mano mielas brolau
verks armonika tyliai
ir mergaitė už lango
to taip lauktojo žodžio
nepasakiusi tau…
tas galulaukės beržas
manęs laisvo dar laukia
ilgaplaukio bernioko
su žvaigždėta sagtim
pievas vienas išbrisiu
su žvaigždėm pakalbėsiu
tylią naktį sugersiu
aš tiktai su tavim…
***
Ateik
Ateik į šilumą
į mano žvakių šviesą
sutemus mano pirštai
lies tavas stygas
kalbės mana širdis
šią naktį nuogą tiesą
ir mano sielą jausi
lyg manas rankas
vienatvę uždarysim į ąsotį
išlauksim kol ateis diena
dainuos ir gers jausmus
dvasia išalkusi besotė
ateiki prisiglausk
nebūk viena…
***
Mylėk
Mylėk mane
kai ievos žydi
ir kai alyvos
vakare svaigins
mylėk
kai nėr manęs
tegu visi pavydi
mana širdis
tave apgins
mylėk
nors per vėlu atrodo
paneigsiu savo
rankų šiluma
man tavo meilės
reikia
tarsi balto sodo
kuriam gyvena
sielų artuma…
***
Pasiilgau
Pasiilgau tavęs
pasiilgau
kad užmigčiau
šalia pasėdėk
tu pabūk man
ramunėm ir smilgom
paukšteliu šakose
suvirpėk
vakarai tie ilgi
naktys ilgos
o tavęs kaip nėra
taip nėra
supas pievose
vienišos smilgos
po dangaus
ūkanota skara
tu pabūk
su manim
šitą naktį
nekalbėki
tiesiog tik pabūk
baigia žvakė
ant stalo sudegti
jei gali atskubėk
neužtruk…
***
Šokis mėnesienoje
Kai vidurnakčio
nerimą jausi
atkeliausiu
mėnulio šviesa
spinduliuos tu manuos
nusiprausi
ir sušilus
pašoksi basa
tai ne valsas
tai meilės
laukimas
suks tave
mėnesienos rate
basos kojos
o gal ir likimas
neš tave
tamsoje į mane…
***
Poetas ir moteris
Poetui moteris
neatversta knyga
taurė raudono vyno
žodžių žaismas
ji kartais tampa
jam tikra liga
kai vietoj meilės
jį užvaldo geismas
poetui moteris
ir akys
ir sparnai
ir beprotybė poelgiuos
apkvaitus
nežinomi ir traukiantys
keliai
ir gėlės
keliui pasibaigus
o moteriai poetas
paukštis
gražia giesme
beglostantis ausis
pamilęs saulę
dangų laisvę
vis savyje nešiojantis
moters akis…
***
Vėjo daina
Žuvėdra balta
virš marių bangos,
lekiu pas tave,
tolimoji.
Čia mėlis dangaus
kopų smiltį priglaus
kaip aš tave,
artimoji.
Pasigersim abu
nuo kvapniųjų sakų,
pušys oš
vėjo sukurtą dainą.
Tu gulėsi šaliagintarėlis
delne,
mes girdėsim,
kaip vakaras eina.
Degs saulėlydžiu jūra
ir tavo plaukai,
lūpos liesis
nugairintos vėjo.
Jūra – tu,
Aš – dangus.
Ar mums šito mažai?
Paklausykim dainuojančio vėjo…
***
Jei tavęs neturėčiau
Jei tavęs neturėčiau
lyg per naktį keliaučiau
nežinočiau
ką reiškia paliesti
jei tavęs neturėčiau
tik svajonę vis šaukčiau
rankos tiestųsi
meilę pakviesti
jei tavęs neturėčiau
akmenėliu pavirsčiau
ir laukimas į miglą
pavirstų
į sustingusią širdį
šaltos žvaigždės žiūrėtų
ir medus nevarvėtų
nuo pirštų…
… jei tavęs neturėčiau…
Albinas Kuliešis – Grafas ,, Pamesti eilėraščiai‘‘
