Rinkti prisiminimai apie Ukmergės Sąjūdį

1988 metų birželį Sąjūdis susikūrė Lietuvoje, vėliau – ir Ukmergėje. Tačiau šio reikšmingo judėjimo Ukmergėje istorija profesionaliai dar netyrinėta. Dingęs Ukmergės Sąjūdžio archyvas, iš žmonių atminties laikui bėgant išsitrinantys faktai ir įvykai, netgi vardai, tampa keblumu norint atkurti anų dienų įvykius. Todėl Ukmergėje keletą dienų viešėjo jaunų mokslininkų ir studentų grupė. Kalbindami žmones jie rinko duomenis kaip Sąjūdis kūrėsi ir veikė mūsų rajone.

Vilniaus Universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslo instituto docentė Ainė Ramonaitė ir dėstytoja Jūratė Kavaliauskaitė minėjo, kad jau laikas pradėti moksliškai tyrinėti Sąjūdžio atsiradimą ir jo istoriją. Kol kas dar ne vėlu rinkti autentišką medžiagą. Nes istorikai paprastai laukia, kol praeis kažkiek metų ir beveik nebeliks įvykių liudininkų. Todėl jauniems Universiteto mokslininkams norėjosi, kol dar yra gyvų liudininkų, kol žmonės atsimena ne tik faktus, bet ir savo patirtį, savo jausmus ir emocijas, juos apklausti.

Daugiau kaip dešimt jaunų mokslininkų – politologų, sociologų, istorikų iš Vilniaus, Kauno Vytauto Didžiojo, Klaipėdos universitetų nusistatė tikslą – surinkti medžiagą, turinčią išliekamąją vertę. Norima pažiūrėti į Sąjūdį ne vien iš istorinės, bet ir iš sociologinės pusės. Mokslininkus domina du klausimai – iš kur Sąjūdis atsirado ir kokia buvo Sąjūdžio tapatybė, kaip žmonės suprato kas vyksta, kas tai yra Sąjūdis. Nes lengviausia pasakyti, kad tai buvo nepriklausomybės siekis. Tačiau ten buvo visko daug daugiau. Taip bandoma nupiešti spalvotą, įvairiapusišką Sąjūdžio paveikslą.

Tyrinėtojai daugiausia dirba Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje. Bet kadangi Sąjūdis veikė kiekviename miestelyje, kiekviename kaimelyje, Sąjūdyje dalyvavo daugybė žmonių, norima šį judėjimą tyrinėti ne vien tik didžiuosiuose miestuose. Todėl pernai dirbta Šiaulių rajone, Kuršėnuose, šiais metais – Ukmergėje. Vėliau laukia Trakai ir Elektrėnai.

Surinkę medžiagą tyrinėtojai ją analizuos. Planuojama išleisti knygą, ne tik lietuvių, bet ir anglų kalba. Taip siekiama užsienio skaitytojams pristatyti Sąjūdį kaip fenomeną. Nes užsienyje apie Lietuvos Sąjūdį  žinoma mažai. O surinkta medžiaga pateks į gyvosios atminties archyvą, prieinamą akademinei bendruomenei. Taip siekiama išsaugoti tautos atmintį. Nes ne kiekvienas žmogus gali parašyti prisiminimus – sako pašnekovės.

Ukmergėje dirbo trys dėstytojai ir septynios studentės iš Vilniaus universiteto. Studentams tai – fantastiška patirtis, kadangi patys jie Sąjūdyje nedalyvavo. Rinkdami medžiagą studentai gauna patriotizmo pavyzdžius tiesiai iš žmonių, perima jų patirtį. Juk jaunam žmogui svarbu matyti kaip buvo kurta istorija – mano mokslininkės.

Per keletą dienų pakalbinta apie 20 žmonių. Viešnios dėkojo žmonėms, kurie padėjo ieškoti kontaktų, nurodė kitus žmones. Visi kalbinti žmonės labai geranoriškai bendravo. Mokslininkės pasakojo, kad pakalbinusios pašnekovus jos susidarė labai įvairiapusišką vaizdą. Kiekvienas žmogus tą pačią istoriją papasakoja skirtingai. Kai kurie interviu su buvusiais Sąjūdžio dalyviais labai ilgi, net po tris valandas. Kai kurie pasakojo daug detalių, kai kurie – emocijas. Gaila, kad dalis svarbių žmonių jau mirę, dalis – išvažiavę.

Daug informacijos tyrinėtojos gavo iš  Sąjūdžio laikais leisto „Aistuvos“ laikraščio. Be prisiminimų, viešnios prisirinko nuotraukų, atributikos. Bendras vaizdas apie Ukmergės Sąjūdį susidarys tik viską išanalizavus. Bet, deja, trūksta kai kurių tikslių faktų.

Prieš pradedant  rinkti medžiagą apie ukmergiškius, mokslininkes sudomino daug metų veikęs, dar 1985 metais susikūręs diskusinių kino filmų klubas „Disputas“. Vėliau, skaitant „Eskizus“, kartojosi tos pat pavardės. Matėsi, kad yra tie patys žmonės.

Pokalbio pabaigoje pašnekovės išreiškė viltį, kad kas nors parašys knygą ir apie Ukmergės Sąjūdį.