Rašydamas savo atsiminimus, visą laiką vadovavosi pagarba ir meile savo tautai ir Nepriklausomai Lietuvos valstybei, kurioms yra taip daug skolingas ir, atsidėkodamas joms už viską, yra daug dirbęs ir kentėjęs. „Atsiminimai tai vienintelis rojus, iš kurio mes negalime būti išvaryti” (Jean Paul). Kariuomenės vadas S. Raštikis rašo: „Savo „rojaus“ kai kurias vietas norėjau parodyti ir kitiems. Ar tai patiks kitiems, ar ne, tai jau skonio dalykas, o skonio srity juk visi žmonės nėra ir negali būti vieningi. Parašiau taip, kaip galėjau ir mokėjau. Kariškai kalbant, tebūna šie lietuvio kario atsiminimai raportu savo mylimai tautai apie tal, kaip tas karys augo, brendo, gyveno, ką jis galvojo ir jautė, kaip jis kariavo, kaip jis liejo savo kraują dėl savo tautos laisvės, ką ir kaip jis dirbo, ką jis padarė ir ko nepadarė, kaip jis klydo, kaip jis džiaugėsi ir liūdėjo, su kuo jis susitikdavo/ kaip jis mylėjo savo tautą ir savo kariuomenę ir kaip jis dėl jos nukentėjo”.
S. Raštikis 1918 m. neseniai grįžo iš bolševikų nelaisvės, Velžių dvaro (Panevėžio aps.), kur tuo metu buvo 5-ojo pėstininkų didžiojo Lietuvos kunigaikščio pulko jo 7-oji kuopa, parašė pirmąją atsiminimų dalį apie sužeidimus ir patekimą į nelaisvę. Tada tie prisiminimai buvo labai artimi, giliai sukrėtę, ir dar nebuvo atsipeikėjęs nuo jų įtakos. Noriu pacituoti keletą minčių apie paėmimą į nelaisvę. „Kaip ilgai buvau apalpęs ar užmigęs, nežinau … Pajutau, kad kažkas stipriai sučiupo mane už pečių. Atmerkiau akis. Buvo jau tamsu. Gal mano akys buvo nusilpusios, nes nieko nepamačiau, tik išgirdau rusišku keiksmu palydėtus piktus svetimus žodžius: „Ješčo živ, svoloč! Skorej tašči sapogi!” (Dar gyvas! Greičiau numauk batus!). Vienas laikė mane už pažasčių, antrasis pradėjo traukti mano batus.
Kol dar traukė kairiosios kojos batą, skaudėjo tik suspaustas ir stiprios rankos laikomas sužeistas petys. Bet kada sučiupo ir pradėjo traukti dešinįjį batą, maniau, kad nutrauks visą mano sužeistą koją. Atrodė, kad koja plėšiama į dvi dalis. Skausmas neišpasakytas. Skausmai visą mane supurtė, ir pradėjau dejuoti. Dabar tik supratau, kad aš buvau savųjų paliktas ir dabar nakties tamsoje, esu patekęs į bolševikų rankas. Padėtis buvo tragiška. Bet ką turėjau daryti? Buvau bejėgis. Į galvą atėjo baisiausia mintis – juk bolševikai šaudo į jų nelaisvę patekusius priešo karininkus.
Apie tai daug girdėjau, būdamas dar laisvėje. Nejaugi ir man dabar bus galas? Buvau apsuptas skausmų, baimės ir priešų. Jų buvo du. Jie mane tampė, čiupinėjo, vartė, iškratė mano kišenes, numovė mundurą ir kelnes. Likau vienmarškinis ir tik su apatinėmis kelnėmis. „Snimaj rubašku! (nuvilk marškinius) pasakė vienas antram. „Da ona krovavaja” (bet jie kruvini), buvo antrojo atsakymas. „Ničego, vymoju i budiet chorošaja” (Niekis, išplausiu, ir bus geri). Tačiau marškinių nepaėmė, paliko man. Sučiupo mane už rankų ir nutempė į kažkur. Ir vėl didžiausi skausmai, ypač sužeistoje kojoje, kuri buvo velkama žeme. Kažkaip pavyko man uždėti tą koją ant sveikosios, vis tik buvo kiek geriau. Tačiau neišlaikiau ir vėl netekau sąmonės, nes nebeatsimenu, ką jie toliau darė man.
…. Vėl atbudau … Gulėjau apkasuose. Aplinkui buvo žmonės. Kalbėjo rusiškai ir latviškai. Vėliau teko patirti, kad mane paėmė į nelaisvę 6-asis Pskovo latvių bolševikų pulkas. Atsimenu, kad pasakiau: „Vandens, vandens, vody!” „Prosit vody”, kažkas atsiliepė. „Ne vody jemu nado, a … „, necenzūrišku biauriu keiksmu sušuko kitas. Vis dėlto gavau vandens. Atsigėręs truputį atsigavau. Vasaros (rugpjūčio pabaigoje) naktis buvo netamsi, bet drėgna ir vėsi. Gulėdamas apkasų dugne, mačiau žvaigždes.
Prie manęs susirinko daugiau bolševikų. Buvo senesnio amžiaus ir visai jaunų. „Čto s nim dielat?” kažkas paklausė. „Davaj, poniesiom v koniec okopa zakopajiem” (neškime į apkasų galą ir užkaskime), sušuko kažkoks jaunuolis. „Da čto ty, golubčik, a jesli by oni tiebia tak”, pasipriešino pagyvenęs barzdotas rusas ir kiti jam pritarė. Jaunuolis dar pykčiau pradėjo karščiuotis, keiktis ir priešintis: „Oni našich rasztrielivajut, dolžny i my jego razstrieliat” (jie mūsiškius šaudo, turime ir mes jį sušaudyti). Nežinau, kuo tas ginčas būtų pasibaigęs, jei kiti nebūtų nutempę jaunuolio toliau.
Mano žaizdos buvo sukėlusios aukštą temperatūrą, tačiau vėsia naktį vienmarškiniam gulėti ant šaltos žemės buvo šalta. Tačiau ne šaltis man rūpėjo, rūpėjo – gyvybės klausimas: sušaudys ar ne? Rusų tarpe buvo ir geresnių žmonių. Vienas senesnio amžiaus raudonarmietis priėjo prie manęs, gailestingai pasižiūrėjo ir pasakė: „Aš mačiau, kaip jūs artėjote prie mūsų apkasų. Jūs per drąsiai ėjote, juk jūsų niekas nevarė”. Mačiau, kaip jis tikrai užjautė ir gailėjosi manęs. Bet kiti buvo labai pikti.
Gyvais paveikslais prabėga mano akyse praeito gyvenimo vaizdai … „
Iš Antano Vienuolio prisiminimų
1941 m. birželio 14 d. buvo areštuotas rašytojo sūnus Stasys Žukauskas, jūrų skautas, korporacijos „Jūra” pirmininkas, apkaltintas kaip buržuazinės organizacijos narys, be teismo nubaustas penkeriems metams lagerio. „Pirmą laišką iš sūnaus gavau 1944 metais: „Atsiųsk, tėveli, 1000 rb., tai gal išliksiu gyvas”.O čia pinigų nėra. Vaistinė sudegus. Surinkau, susiskolinau po penkiarublę ir pasiunčiau kartu su telegrama. Telegramą gavo, o pinigai žuvo. Nuotaiką tik telegrama palaikė. Vėl gaunu laišką: „Naujus metus sutiksiu su Alkiu”. Padėjo vienas rusas majoras – geras žmogus, geras: pasiuntė siuntinį savo pavarde – tas nuėjo. Kas pergyveno stalininės diktatūros laikus, tas puikiai žino, kad šis rusų majoras rizikavo savo padėtimi, galėjo atsidurti net lageryje, kaip pažeminęs sovietinio karininko mundurą už ryšius. „Pradėjau varstyti visų įstaigų duris, puoliausi prie pažįstamų Gelbėkit sūnų” Korsakas, Žiugžda ir sako: „Išpirk sūnų kūryba”. Na, tada ir pažadėjau romaną.
Taip atsirado apsakymai, legendos, „Podžiūnkiemis” …. Nors širdis verkia – rašyk, girk … Ir rašiau – Staselio labai gaila buvo … Ir už ką – už tai, kad buvo tokios korporacijos „Jūra” pirmininkas. Taigi pasakojo vėliau … Per teismą ir klausia: „Ką jūs veikėt?” „Ėgi, sako, mylėjom jūrą, jūrininkus, jiems mergaitės mezgė pirštines, 0 mes irklavom, norėjom laivą nusipirkt Staselis susijaudino. Už ką, girdi, mes tik irklavom, už ką piat liet?” O tas teisėjas ir juokiasi: „Čto vy volnujietiės”? Piat liet – eto čepucha, u nas eto škola. Smotrite, drugije po 15 – 18 polučajut. Vy raduites … Tolko piat liet … ” 1945 metais išsirūpinau – atvežė į Maskvos kalėjimą. Čia išrašo – maisto davinio nepaskiria, 0 gydytojas neišleidžia – yra karščio. Džiova pagavo. Svėrė 85 kg, o tada tik 45 kg teliko. Šelpė toks ruselis, atneša jam žmona, 0 jis nutraukęs nuo savęs, po trupinėlį duoda. Juk nevalia nešti, kiek nori, o tik nustatytą normą. .. Yra labai gerų žmonių ir iš jų labai gerų …
Taigi tas ruselis ir palaikė Staselio gyvybę. 0 paskui atvežė į Vilnių, o aš nieko nežinau … Pasakojo, vargšelis … Visas sulysęs, nusibaigęs … Prisisiūlė į mišką darbams – vis kąsnelis duonos. Pasėdėt negali – virsta, 0 čia kelia šaką ir griūva. Pagailo sargybiniui – davė katilėlį bulvių. Jau drąsesnis, ir sako: „Mano tėvas rašytojas – ir nieko nežino”. Jis lyg niekur nieko ir numetė skiautę popieriaus ir pieštuką. Stasys užrašė adresą … Ogi vakare kažkas skambina į Universiteto 9. Atidariau – kareiviai … Nutirpau – jau ir man atėjo galas … O jie: „Mes nuo jūsų sūnaus … ” Akys aptemo ¬nuo Stasio, nuo Stasio – ir tikėt, ir ne … Tik niekam anė žodžio, anė mirkt. Kur tau einu pas Bartašiūną, saugumo viršininką, ir sakau: „Mano sūnus jau yra Vilniuje, noriu pasimatyt”. Negali būti, iš kur žinai? Aš žinočiau!” Sakau, mačiau sunkvežimiu vežamą į darbus. .Apsirikai. Tėvas sūnų ir už šimto mylių pažintų”. Tada ir leidimą davė pasimatymui. Šių rusų karininkų drąsa sovietiniais laikais buvo ypač ypatinga, nes žmogus; bijojo žmogaus, kad ką neišsitarus, nes neretai vienas kitą seka.
Rašytojas Antanas Vienuolis toliau tęsia savo pergyvenimus: „Štai grįžo iš Sibiro žurnalistas K. Kiek aš dėl jo sielojaus, kiek šelpiau ir pinigais, ir maistu, kiek durų pravarsčiau … Atvažiavo į Anykščius. Buvo porą savaičių, būtų buvęs ir ilgiau, bet mano žmona apsirgo. Baisus rūkymas, čiulpia papirosą po papiroso, visas dūmuos paskendęs … Naktimis baladojasi, tai radijo klausosi, tai vėl švampia. Ir kad nors geru žodžiu apie mūsų rūpesčius … kaip mazgote davė per veidą: girdi, nieks man nepadėjo, tik aš pats išsigelbėjau savo gudrumu. Daviau prievaizdai 3000 rb, su manim skaitėsi. 0 jei kas ir rūpinosi – tai visai be reikalo.
Matytum, tamsta, koks pasipūtęs – ajajai, kas per mandrumas … Iš vieno gauna vieną, iš kito kitą – ir nei dėkui, nei išgraužk …
Prašėsi pas Vaičiūną butan, dabar pas Vienožinskį … Aš daviau kelnes, kiti švarką, 0
čia sakosi naują kostiumą siuvąsis Kaune… Matai, koks … malonę daro, kad duodasi šelpiamas … O štai anykštietė rašytoja tiesiog tyčiojasi: šelpiau, kiek galėjau. Vienuolika tūkstančių daviau nameliui atstatyti, tai supranti, Tamsta, iš Sibiro grįžęs jos vyras pasmerkė mane už Puodžiūnkiemį, mano paties namuose sėdėdamas už vaišių stalo. Dabar jis gavo honorarą už savo knygą, kad nors pasiūlytų. .. Ak, man tų pinigų nereikia, kad nors širdį parodytų….
Visada gyvenime vieni yra duodantys, kiti – imantys … Jis vis skundžiasi, guodžiasi, kad net giminės amžinai nepatenkinti, kiek jis beduotų. – Nenoriu aš tų premijų, 0 tai visi kaip vanagai sulėks – ir vis bus negana. Andai, įsivaizduok, tamsta, nupirk stradivarijų – atvažiavo Bajorienė su sūnumi ir išklojo: paaukok menui 30000. Kai atsisakiau – šykštuolis, meno nesuprantąs …
Pavasarį paukščiai į Tėviškę grįžta, O mes ar sugrįšim kada … Už poliarinio rato tremtiniai kasmet sulaukdavo sugrįžtančios saulės, bet tik nedaugelis sulaukė grįžimo į namus. Okupacijos metais sunkus buvo ir politinių kalinių grįžimas į Tėvynę. Nors praėjus keleriems metams po Stalino mirties, buvo leista tremtiniams išvykti iš tremties vietų, tačiau toli gražu ne visiems buvo leista sugrįžti į Lietuvą. Viskas buvo daroma kaip toje tremtinių dainoje: „kad negrįžtum, kad negrįžtum … ” Žodžiu – vežė ešelonais, grįžome po vieną.
Apie tremtinio gyvenimo sąlygas už spygliuotų vielų ar be jų jau nemažai parašyta Sibiro kalinių ir tremtinių atsiminimuose. Tragiško, likimo literatas V. Adomėnas nuteistas dvidešimt penkeriems metams …. griežto režimo lagerio ir penkeriems tremties su apribotomis teisėmis,savo romane „Kas apverks jų dalią … ” parvežtą iš Intos lagerio rašė: „… Ir kai, keldamas koją per slenkstį, kurį peržengęs atgal nebegrįšiu, pažvelgiu į palaužtą gyvenimą, nieko vertingo jame nematau. Nieko jame nepalieku. Keletą širdžiai brangių asmenų, kuriems žinia apie šį mano poelgį suteiks begalinę gėlą. Daugiau nieko. Tad kam gyventa, kam tiek skausmo, nelaimių ir sielvarto kęsta? Nejaugi tokia kančia gal būti prasminga? O gal ji – taurinanti ugnis, kurią perėjusi mūsų siela grįžta pas Kūrėją tyra? Prieš išeidamas pasiryžau papasakoti savo nelaimingą gyvenimą. Bet atgaivinti praeitį – ar tai nėra prikelti žlugusias laimės svajones, sudužusias viltis, tyrus troškimus, kurių pilna kiekvieno jaunuolio širdis?
Prisiminti laimingą ir nerūpestingą gyvenimą, kuris jau niekada negrįš, – ar tai nereiškia nuplėšti raiščius nuo aprimusių dvasios žaizdų ir leisti almėti iš jų nenumalšinamam sopuliui, iš naujo pergyventi savo gyvenimo tragediją? Ir vis dėlto – tebūnie. Mano lemtis – ne šimtų, ne tūkstančių, bet milijonų žmonių lemtis. Tai negirdėta žmonijos istorijoje. Negaliu tylėti. Iš tūkstančių likimo draugų, kuriuos pažinau laisvėje, kalėjimuose, lageriuose, daugelis per anksti dūli nesvetingoje žemėje. Jų kančios, jų skriaudos – mano kančios, mano skriaudos. Juntu savo širdyje jų balsus, girdžiu jų dūsavimus ir aimanas. Regiu jų sudarkytus kūnus: kulkų suvarpytus, granatų suplėšytus, šunų sudraskytus, sužvėrėjusių tardytojų ir prižiūrėtojų sumaitotus, išniekintus, apspjaudytus, bado išsekintus, sudžiuvusius … Jei galėčiau, surankiočiau šventųjų kankinių palaikus, palaidočiau juos Tėvynėje. Tai būtų mano gyvenimo prasmė, žygis. Deja, aš toks pat, kaip ir jie. Man nieko nebelieka, tik savo noru eiti pas juos. Savo noru?
Gyventi be laisvės – nėra prasmės. Aš privalau mirti. Tai nuspręsta, ir jokia jėga to nepakeis. Man nėra kas veikti šiame pasaulyje. Žmonija garma į pražūtį. Jeigu gyvenimas tėra vien kančia, kokia prasmė gyventi? Pasibaigė Antrasis pasaulinis karas, ir mūsų svajonė žlugo. Niekas neišvadavo, nesulaukėme ir amnestijos. Priešingai, 1945 metų pabaigoje atvyko pirmieji pokariniai etapai iš Pabaltijo. Tada sužinojome, kad tenai prasidėjo žūtbūtinė kova dėl laisvės ir žiaurūs susidorojimai su žmonėmis. Prieškarinis etapas, kuriuo buvau atvežtas, beveik visas išmirė, liko gal keliolika žmonių. Mane išgelbėjo darbas sandėlyje. Galiausiai sulaukiau 1946 metų. Balandžio mėnesį pasibaigus bausmės laikui, jau galėjau grįžti į Lietuvą.
Adomėno V. knygos „Kas apverks jų dalią” personažas Jonikis Algis gimęs 1918 m. grįžta iš sovietinio lagerio … Laisvas … Sėdžiu vagono kampe ir žvelgiu pro langą. Anapus, kiek važiuotum – miškas, miškas ir miškas. Daugiausia eglynai, iš pradžių dar bolavo Uralo kalnai, o paskui ištirpo, susiliejo su dangumi. Kartais tarp aukštų, žmogui iki krūtinės, kelmų išnyra visai nauja gyvenvietė -keliolika iš apskritų sienojų surestų namelių dar geltonomis iš po žievės sienomis. Tolėliau, anapus šitos kelmynės, kyšo lagerinių sargybų bokšteliai, ir aš tarsi matau aukštą dviejų spygliuotos vielos eilių tvorą, kurį, anuos bokštelius sujungia.
O viduje … ne, ne! Nereikia prisiminti! „Vyški da popki… ” Beveik prieš penkerius pro čia vežė aklinai užkaltornls durimis. Tada mūsų buvo daug, apie tūkstantį. Iš tos partijos likome vos keliolika. Visi kiti – tenai, po žeme. Po svetima žeme. „Namo, namo … ” – dunda ratai. Traukinys pūškuoja lėtai, stabtelėdamas kiekvienoje stotelėje. Praėjus pirmajam susitikimo su laisve svaiguliui, atgyja prisiminimai: vėl matau po kratos sujauktą kambarį, išmėtytus daiktus. Rodos, sugrįšiu, sudėliosiu viską į vietas ir pradėsiu gyventi.
O pirmiausia – į vonią! Nusiprausiu, nusišveisiu visą penkerių metų kalėjimo bei lagerio purvą, švariai nusiskusiu – ir vėl žmogus. Pirmoji lagerio žiema … Baisiausia prisiminti ne šaltį ir ne badą. Vandens stygius, nešvarus kūnas, neįveikiami parazitų antplūdžiai… Šlykštėjimasis pačiu savimi … sudeginsiu visus lagerinius skudurus, apsivilksiu švariais drabužiais ir atgimsiu iš naujo. Veržte veržiuosi į Lietuvą ir drauge bijau nežinios. Laiškai, į kuriuos niekas neatsiliepė, užgulę akmeniu. Kodėl neparašė nei tėvai, nei dėdė? Ar tik nežuvo tėtė kare? Juk jį turėjo mobilizuoti. Kas mamai? 0 jeigu … Jeigu namai visiškai tušti? Tenai, už vielų viskas atrodė labai toli, gyvenau savo pramanais, 0 dabar pradedu jausti tikrovę. Tenai svaiginausi žodžiu „Laisvė”, O dabar baisioji nežinia – lyg bedugnė.
Vieni keleiviai išlipa, kiti įlipa. Lageryje visi vienodi – plikai kirptomis galvomis, nublukusiais, apspurusiais kraštais bušlatais, įvairiaspalviais lopiniais išmargintomis kelnėmis, kiauranosiais kerzo ČTZ (Čeliabinskij traktornyj zavod). Šie skudurai saugodavo nuo šalčio, lietaus, jie buvo reikalingi, netgi madingi, o čia – mane išskyrė iš kitų žmonių, žymėjo antspaudu, kuris leido žiūrėti su panieka, gal net su pasibjaurėjimu. Keleiviai vengė sėsti šalia manęs, ir aš dar labiau gūžiausi į savo kampą. Kai kas ir pakalbindavo dažniausiai pagyvenusios moterys, bet dauguma šnairuodavo tylėdami. Nekėlė jiems pasitikėjimo toks perkaręs, apšepęs žmogėnas. Kenčiau alkį. Nors maiše, po suolu turėjau lagerinės duonos, žmonėms matant valgyti varžiausi, gėdijausi savo skurdo.
Žiaumojau tiktai nakčia. Priešais mane sėdėjo pagyvenusi rusė, kuri važiavo atostogų į Pietus. Antrąją kelionės dieną ji atlaužė gabalą dešros ir pasiūlė man: – Imkite. Buvau alkanas, seilės bėgo, o priimti išmaldą buvo labai sunku. Gerumas, pagaila žmogų žeidžia netgi labiau kaip neapykanta. Ne įžeidžia, bet – sužeidžia. – Nesivaržykite, imkite! Aš turiu pakankamai. Alkis nugalėjo, dešrą paėmiau. Laqeryje nebūčiau prašydinęsis, o dabar prabudo savigarba, norėjau būti toks pat kaip kiti. – Ačiū! – tariau pusbalsiu. Pasilenkiau prie maišo su duona, bet moteris mane sulaikė: – Palaukite! Duonos turiu daug! – ir atnešė gerą abišalę baltos. Tai buvo pirmoji mano puota nuo to laiko, kai iš sandėlio vėl buvau grąžintas į miško kirtimo darbus.
O nuo Kotlaso drauge važiavo dar ir pagyvenęs storulis. Jis moterį ir mane vaišino labai skania, riebia rūkyta silke. Abu bendrakeleiviai bendravo su manimi kaip su sau lygiu, ir aš šiek tiek atgavau pasitikėjimą savimi. Kai Maskvoje lipome iš vagono, vyriškis atsisveikindamas pratarė: – Nelengva bus pradėti iš naujo. Na, jaunas, kaip nors įsikabinsite ir padavė man ranką. Mano delne liko penkiasdešimt červoncų, o bendrakeleivis dingo minioje. Kas tu buvai, gerasis žmogau?
