Oi, kaip greitai bėga metai. Ką tik buvo pavasaris, jau ruduo. Medžių lapai nuo žarijų nuraudo, gėlės šaukia pirma šalna skaudžiai kando. Paukščių virtinės į Pietus nugageno, rudenio vėjas už lango krebždena. Tačiau ruduo juk pats –turtingiausias ir dosniausias metų laikas. Dievulis mums atlygina už vasaros triūsą derliumi.
Šiuo metų laiku 1940 metais, spalio 5 dieną, Molėtų rajone Dapkūniškių kaime, gimė Vitalija Raškevičiūtė – Pilkienė, kuri dabar gyvena Šventupėje. Garbingo – 85–erių metų Jubiliejaus proga, mes Vidiškių parapijos Švč. Trejybės bažnyčios choristai ir vargonininkė Milda Dunčienė, sveikiname Jubiliatę ir skiriame iš visos širdies šiuos žodžius:
„Vaikystė nubėgo, jaunystė praėjo, branda nužingsniavo dulkėtais keliais…
Gegutė raiboji metus vis skaičiavo, viltingai žadėjo: „Gyvensi ilgai“,
Kad tiktai džiaugsmingai, kad tiktai laimingai! Sveikatos ir meilės, vilties ir sėkmės!
Ilgai dar nesenti, ligi šimto gyventi, šiandieną mes norime Jums palinkėt.
Po sekmadienio Šv. Mišių, aš trumpai pakalbinau Vitaliją, kad šiek tiek man papasakotų apie save.
“Gimiau didelėje septynių asmenų šeimoje. Augome penki vaikai. Keturios seserys ir broils. Šeima buvo labai darbšti, darni kaip kumštis. Mokiausi Libertavos aštuonmetėje mokykloje, netoli namų – 3 kilometrai. Žiemą reikėjo puškuoti per sniegą, speigą ir lietų. Anksčiau žiemos būdavo atšiauresnės ir sniego prisnigdavo, pripustydavo su lig “bamba”. Džiaugėmės vaikai, kad tais laikais galėjome mokytis. Seniau nebuvo tokių technologijų kaip dabar mokiniams. Po mokyklos įstojau studijuoti į Salų žemės ūkio technikumą. Vasaros atostogų metu kaip ir jaunimas, taip ir aš, eidavau padirbėti į Dapkūniškio kolūkį. Vasaros savaitgaliais traukdavome į gegužines. Jokių diskotekų anais laikais nebūdavo. Mes keturios seserys buvom labai dainingos, tai kaip užtraukdavome dainą, net berželiai linko. Taip kartą vakaravome Libertavoje ir susipažinau su išvaizdžiu jaunuoliu. Jis mokėjo groti, buvo balsingas ir pradėjom draugauti. Ak, ta jaunystė mūsų neramioji. Ta svaiginanti karšta meilė pirmoji. Įsimylėjau aš iki ausų. Na, o jeigu mylėti, tai iš visų jėgų. Dabar pačiai juokas ima ir nenesitiki, kad taip galėjo būti. Aš ištekėjau labai jauna – aštuoniolikos metų, už Vytauto Pilkos. Po vestuvių iškart apsigyvenome pas vyro tėvelius Trakinių kaime. Šiemet sukako 80 metų, kai uošvių Pilkų žemėje, buvo sušaudyti Trakinių partizanai. Sunkūs buvo laikai. Po truputį stojomės ant savo kojų. Gavome butą Anykščių rajone Ažuožeriuose, nes dirbau Ažuožerių medelyne. Mudu susilaukėme dviejų vaikų. Sūnaus Artūro ir dukters Zitos. Vaikai dabar gyvena Ukmergėje. Patys jau sukūrę šeimas. Esu močiutė, turiu du anūkus. Gyvendama Ažuožeriuose dalyvaudavau saviveikloje, laisvalaikiu prisidėdavau prie kultūrinės veiklos. Tačiau gyvenimas nebūna vien tik rožėmis klotas. Ant lėkštutės niekas nebuvo padėta, reikia užsidirbti patiems savo prakaitu. Rožiniai akiniai nukrenta ir būna visko: nusivilimų, ašarų, negandų. Kai įveiki tuos sunkumus, išgyveni visą tai, žmogus daraisi daug stipresnis emociškai, o malda Dievui sustiprina sielą. Su metais visi pajaučiame gyvenimo kainą. Eini per rudeninį taką, po kojom šnara svajingai spalvoti medžių lapai ir apmastai prabėgusį laiką. Stengiesi savas mintis optimistiškai, pozityviai nuteikti. Galbūt ne viskas nuo mūsų priklauso, tačiau yra tame prasmės. Mes rudenio medžiai, gimtinės soduose vaisius išauginę, tėviškės žemėn savas pėdas įmynę.
Kai likau viena, nusprendžiau pakeisti gyvenamą vietą. Norėjau būti kuo arčiau vaikų. Mano vaikai labai geri ir jautrūs, jie abu labai daug man padeda. Aš juos visus ir anūkus be proto myliu. Ieškodama pirkti butą, norėjau, kad arti būtų upė arba ežeras, miškas. Nes labai mėgstu gamtą, o ypač grybauti. Ir 2000 metais nusipirkau butą Ukmergės rajone, Šventupėje. Jau 25 metai, kaip esu šventupietė. Čionai apsipratusi susiradau bendraminčių, draugių. Eidavome su moterimis rinkti vaistažolių, žemuogių, aviečių, grybų, riešutų. Grožėdavomės Šventosios upės pakrantėmis, grįždamos parsinešdavom šaltinio vandens. Čia labai gera aura. Kadangi buvau senjorė, turėjau laisvo laiko, tai moterys mane ėmė kalbinti, kad eičiau giedoti į bažnyčios chorą. Šiemet sukako 20 metų, kaip giedu Vidiškių parapijos Švč. Trejybės bažnyčios chore. Naujoje vietoje apsistojusi nenorėjau likti nuošaly, norėjau veiklos, todėl 2012 metais, kai Šventupėje susikūrė romansinio dainavimo kolektyvas “Šventerečius”, nuo pirmos dienos prisijungiau prie saviveiklos. Tada mums vadovavo Kazimieras Šermukšnis, o dabar Daivutė Šermukšnienė, tačiau buvęs vadovas visuomet randa laiko prisidėti prie mūsų renginių. Kai sveikata leidžia neapleidžiu maldos žodžio sekmadieniais, Šv. Mišių. Nepamirštu ir dainos posmo naujame folkloro kolektyve “Ulytėla”, vadovė Daiva Šermukšnienė. Esu Šventupės kaimo bendruomenės narė. Čia organizuojamos talkos, išvykos, sodinamos gėlės, rudenį grėbiame lapus. Atrandam ir kitų edukacinių veiklų, kad tik Dievulis sveikatos nepagailėtų. Sveikata – didžiausias mūsų turtas. Gaila, kad rudenio dienos eina trumpyn ir greitai temsta. Žmonės čia šilti, draugiški, per eilę metų, beveik visus čia pažįstu. Čia labai graži gamta, mielas man tas kraštas. Nors auksinis ruduo dažo medžiams lapus, Šventupėje pastatytas koplytstulpis saugo ramybę mūs. Juk ne skaičiai nulemia metus.”
Nuoširdžiai dėkoju Jums Vitalija, už pasidalintą pokalbį. Lai metai neslegia Jums pečių ir rankos niekad nepavargsta nuo nesibaigiančių kasdienių rūpesčių, darbų. Širdis lai plaka dar tvirčiau, o ligos tegul sprunka kuo toliau. Tegul gyvenimas Jums būna ilgas, ilgas ir šviesus. Te supa Jus tikri draugai, šeima. Tegul nuo veido niekad nedingsta žavinga Jūsų šypsena. Sveikatos, stiprybės ir Dievo palaimos linkiu Jums šios šventės proga.
Genoefa Povilavičienė
Nuotraukos iš “Šventerečiaus” archyvo ir Mildos Dunčienės
